Liutauras Balsys Baltasis, etnopsichologas, baltų dvasininkas, Šiauliuose skaitęs paskaitą apie baltų dvasinį palikimą, susirinkusiems iškėlė daugiau klausimų, nei į juos atsakė. „Klausimas, ar galima rasti baltų dvasinį palikimą, yra labai individualus ir kiekvienas į jį atsako pats. Aš radau“, — sako vyras, 20 gyvenimo metų paskyręs Rytų dvasiniams mokymams.
Dvasinis paveldas — mūsų kūrybinės galios
„Dvasinis troškulys yra amžinas, jo negali patenkinti iš karto“, – sako Liutauras Balsys, 20 metų domėjęsis Rytų dvasiniais mokymais, pradedant Rytų kovų menais (kai buvo vos penkiolikos), baigiant dzenu ir Šaolinio vienuolių praktikomis, o prieš 20 metų atradęs, kad visa tai, ko žmonės taip ieško Rytuose, slypi baltiškoje dvasioje, mūsų baltiškose šaknyse. Ir kad visai neverta baltiškojo ąžuolo gilei šlietis prie banano medžio.
Etnopsichologas tikina: ką išgyveno ir emociškai jautė mūsų protėviai, galime pajausti per baltų paveldą – meną, simbolius, įspūdžius.
Anot L. Balsio, jau pats žodis „paveldas“ savyje slepia gilią prasmę: tai, kas yra po velėna, tai yra paslėpta. „Tik mes nebemokame lietuviškai atrasti savo šaknų, o kalba leidžia įeiti giliai....“, – sako etnopsichologas.
„Dvasinis paveldas – tai mūsų kūrybinės galios. Todėl klausimas, ar galima rasti baltų dvasinį palikimą yra labai individualus ir kiekvienas į jį atsako pats. Aš radau“, – teigia L. Balsys.
Niekada nebuvome pagonimis
L. Balsys, laikantis save baltų dvasininku, baltų kunigu ir druviu, kategoriškai neigia mitus esą mūsų protėviai buvę pagonys ir stabmeldžiai. Priešingai, mūsų protėviai, sako dvasininkas, buvę giliai tikintys, plataus kosmogoninio tikėjimo išpažintojai.
Nors žmonės dažnai tarp baltų tikėjimo ir pagonybės deda ženklą, takoskyra esanti santykyje su dvasiniu pasauliu.
Žodis „druvis“, pasiskolintas iš prūsų kalbos, anot L. Balsio, reiškia „tikybą“, o „druvingis“ – „tikintysis“. Yra teigiama, kad lietuvių kalboje žodžio „tikintysis“ anksčiau nebuvę, ir kad žodis „tikėjimas“ greičiausiai yra naujadaras. Lietuviai net krikščionis vadinę meldžionimis – tais, kurie meldžiasi.
„Pagonybės terminas įvardija netikintį, net metraščiuose pagonimis buvo vadinami tamsuoliai, nepažįstantys Dievo. Tuo tarpu druvis reiškia tikybą. Ir sakyti, kad mano protėviai buvo tamsuoliai, pagonys, nepažinę šviesos ir Dievo, man yra skaudu ir nepriimtina...“, – tikina baltų kunigas.
O kad mes kažkuo buvome ir kad giliai tikėjome, anot L. Balsio, rodo mūsų tradicijos ir palikti papročiai, galimi tik tokioje kultūroje, kur yra išgyvenamas gilus santykis su Dievu ir savęs, kaip dvasinės būtybės, suvokimas. „Šis jausmas yra labai stiprus, o apeiti jausminės savo prigimties dalį man net psichologo išsilavinimas neleistų“, – sako pašnekovas.
Mes nebuvome stabmeldžiai
Baltų kunigas neigia mitą, kad mes buvome stabmeldžiai, kad garbinome medžius, ąžuolą, ugnį.
Pats žodis „stabmeldystė“, anot L. Balsio, nurodo stabą, bet nei ąžuolas, nei kitas medis nėra stabas. Ir nesą nė vieno tikro istorinio liudijimo, kad baltai turėtų ratą stabų, kaip, pavyzdžiui, Egipte ar Graikijoje.
Tačiau metraščiuose yra liudijimas apie moterį, kuri ateina pas kunigaikštį skųstis, kodėl pjauna ąžuolus, naikina Dievo namus, nes žmonės nežinos, kur kreiptis pas Dievą.
„Šiuo atveju ąžuolai – tik tarpininkai ar vieta, kur žmogus gali kontempliuoti Dievą. Juk mes puikiai žinome, kaip mūsų biologinė struktūra jaučiasi gamtoje – mes nusiraminame, susideriname, pasiekiame visuotinę darną“, – tikina etnopsichologas.
Esame labai kūrybinė liaudis
L. Balsys neslepia gavęs baltų kunigo iniciaciją arba pašventimą ir sako, kad tokių, kaip jis, Lietuvoje yra daugiau, tačiau tai nėra plačiai viešinama.
„Kai jūs pamilstate, turbūt neklausiate, ar man galima pamilti. Bet paskui jūs bandote įteisinti savo santuoką... Taip atsitinka ir dvasininkui – kai atrandi savo prigimtines dvasines šaknis, sau meluoti nebeišeina, tu turi tai įvardinti“, – apie baltų dvasininkų luomą kalba L. Balsys.
Baltų kunigai pagal baltų pasaulėžiūrą krikštija vaikus, sutuokia poras, dalyvauja laidojant. „Tai yra baltų pasaulėžiūra, ir ne aš ją sugalvojau....“, – sako L. Balsys.
Pašventimas į dvasininkus, anot pašnekovo, yra tikrosios dvasinės šviesos ieškojimas viduje. Taip esą formuojasi baltųjų žinių bendruomenė – žmonių, kurie eina dvasiniu keliu ir aiškiai suvokia, kad žmogų reikia žadinti, budinti iš susvetimėjimo ir kelti jo dvasingumą, remiantis sava kultūra...
„Keistas jausmas, kad ieškai dvasingumo pasaulio pakraštyje, o randi, kad visa tai mes, baltai, turime patys. Bet ir dabar lietuviai blaškomės, ieškodami atsakymų, atseit, mes nieko neturėjome, bandydami susiurbti mums svetimas technikas, kažkieno sukurtas technologijas, nors patys visada buvome ir esame labai kūrybinė liaudis“, – sako L. Balsys.
