Ir Lietuvoje, ir užsienyje - ypač Jungtinėse Valstijose - yra nemažai rėmėjų, kurie materialiai bei idėjiškai palaiko Žemutinės pilies - Valdovų rūmų - Vilniaus širdyje atstatymą. O Lietuvoje pirkdami “Rūtos” saldainius, prisidedame prie Valdovų rūmų paramos fondo, kuris iki Lietuvos vardo jubiliejaus 2009 m. numato iš piliečių surinktų pinigų užbaigti istorinį projektą.
Jau dešimtmetį mūsų visuomenėje tęsiasi diskusija bei archeologiniai darbai, kuriuose dalyvavo nemažai jaunų vilniečių savanorių. Studentai ir prie alaus bokalo miklina smegenis, svarstydami: už ar prieš. Idėja graži ir ne vien dėl savo patriotinės iniciatyvos ar vitražiškai skaidrių Juozo Kamarausko akvarelių. Pilių tyrimo centro “Lietuvos pilys” rekonstrukcija parodo buvusio architektūrinio ansamblio, nuostabaus Katedros bei rūmų proporcijų derinį. Iš senosios ikonografinės medžiagos “padarytas” vaizdas korektiškas, nors ir apytikslis, todėl projekto skeptikai argumentuoja, kad rūmų atkūrimas nebūsiąs atstatymas, o veikiau naujo pastato pastatymas.
Sutinku, kad negalime preciziškai pakartoti interjero, kad turėsime panaudoti pigesnes modernias medžiagas. Bet, manyčiau, to archeologinio tikslumo ir nereikia - kaip nereikia ir valdovų: paprastose salėse funkcionuotų muziejus, teatras, savivaldybė, bankas ar viešbutis. Tačiau galime ir turime sugrąžinti centrinei aikštei tai, be ko ji praranda organinį ryšį su aplinka: miestu ir gamta (kalnu, parku). Juk viena Arkikatedra “pasimeta” erdvėje, stovi atskirai nuo senamiesčio ankštumo, negalėdama pasirodyti niekaip kitaip, tik iš Gedimino prospekto ar Šventaragio slėnio (o koks vaizdas iš Pilies gatvės?). Dėl to ir buvo, ir tebėra kritikuojamas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Jo klasicizmas turi kažkokios neįprastos dinamikos - tarsi “šuoliuotų”. Be rūmų aikštė yra gerokai išcentruota: ir čia negelbsti nei abejotinos prasmės gigantiškos šventųjų statulos, kurios tik gniuždo portiką, nei paminklas Gediminui, prapuolantis tarp dangaus ir… paties paminklo.
Rūmai reikalingi aikštės visumai atkurti, taip pat rūmų ir bažnyčių miestui įcentruoti. Rūmai sulaikytų Stuokos dinamiką, subtili ir didinga fasado geometrija atsvertų katedros tūrį, paaiškintų santūrų jos šoninį fasadą: suvestų horizontales, pateisintų kolonadas, parodytų architekto “modernizmą”. O kaip prie Kristupo Glaubico bazilikų derėtų rūmų ornamentika! Tikiu, kad po aštuoneto metų galėsime kaip Dovydas puikuotis savo rūmais. Kol kas mums lieka verksmo angarai.