Kiekviena nauja dienos šviesą išvydusi knyga yra įprasmintas rašytojo noras atsiverti skaitytojui, pasidalyti išgyvenimais ir patirtimi bei pasiūlymas drąsiai prabilti aktualiomis ir dažnai skaudžiomis temomis.
Šiltą rugsėjo 9-osios vakarą Prancūzų kultūros centre šurmuliavo gėlėmis nešini žmonės, kuriuos į savo pirmosios knygos pristatymą sukvietė debiutuojanti rašytoja Aušra Matulevičiūtė. Prancūzijoje gyvenanti autorė novelių romaną pavadino „Ilgesio kojos“.
„Dėkoju, kad skyrėte kelias valandas akistatai ir džiaugiuosi, kad knyga dar netapo reikalu, tvarkomu per atstumą“, – sakė autorė sveikindamasi su renginio svečiais.
Į klausimą, ką norėjo pasakyti skaitytojui duodama knygai tokį pavadinimą, A. Matulevičiūtė sakė: „Pavadinime yra žodis „ilgesys“, tad galiu užtikrinti, kad knyga tikrai apie emigrantų ilgesį, o pavadinimo istorija apskritai yra labai asmeniška. Paprastai kojos literatūroje būna tarsi suvulgarintos, šis žodis būna romantiškas ar kitaip išraiškingas. Kartą man paskambino mama ir pasakė, kad tėtis sapnavo, jog grįžau iš Paryžiaus pėsčiomis ir tai buvo tarsi postūmis pavadinimui. Sapnų mano knygoje tikrai gausu“.
Kiekvienas skaitytojas, paėmęs į rankas knygą ją perskaito per savo pasaulėvokos prizmę. Apie tai, kokias temas norėjusi paryškinti, autorė sakė: „Tas, kas skaitys šią knygą nuo pražios iki galo, suvoks, kad tai skirtingų ilgesių knyga. Emigrantas, kuris išvyko ir neplanuoja grįžti, gyvendamas svetur, kurdamas naują kasdienybę jis turi visus kitus ilgesius. Tekstas gana skausmingas, nesakau, kad jis asmeniškas, bet tos emocijos jaučiamos aplinkui. Daug laiko praleidau stebėdama emigrantus ir tai, ką pamačiau, išsikristalizavau – sudėjau į knygą.“
Grėsmingos antraštės spaudoje kasdien primena apie tai, jog daug lietuvių ryžtasi laimės ieškoti svetur. Apie tai, ar tokia knyga nenorėjo ant atviros visuomenės žaizdos berti druskos, pašnekovė sakė: „Emigracija yra procesas, o bet koks judėjimas kartu yra ir laisvė, žinoma, su savo pasekmėmis. Spėju, jog iki šių dienų emigracijos bangos lietuviai gyveno turėdami gilias šeimynines tradicijas, tad dabar visuomenei skauda ne dėl skaičių, o dėl to, kad artimųjų šalia nėra. Be buitinių, informatyvių istorijų apie emigraciją, bandau papasakoti, kas tuomet dedasi žmonių sielose. Nerašau knygos apie gražius ar itin nenusisekusius gyvenimus, tiesiog leidžiu skaitytojui pajusti emigranto gyvenimo dvasią ir tai, kad skaudulys egzistuoja.“
Pasak knygos autorės, dažnai laikydami emigrantus tik skaičiais, dar labiau skaudiname juos ir patys save.
Buvusi A. Matulevičiūtės dėstytoja prof. dr. Reda Pabarčienė, kalbėdama apie savo studentę sakė: „Mačiau Aušrą prieš dešimt metų. Paskui ji dingo, su studentais panašiai kaip su savais vaikais – dirbi, o paskui tenka išleisti į gyvenimą. Vėliau iš Aušros gavau vieną žinutę, kitą, o paskui ji man pranešė, kad ruošiasi išleisti knygą. Per šiuos dešimt metų įvyko didelis virsmas.“
R. Pabarčienė prisiminė, kad A. Matulevičiūtė buvo labai dramatiško būdo, mėgo tamsų makiažą ir net baigiamojo darbo tema pasirinko nagrinėti mirties klausimą J.Ipseno dramose. „Skaitydama ieškojau dramatizmo, vis galvojau, kur ji jį padėjo? Žinote ką, aptikau jį gerokai suvaldytą. Tekstas labai stiprus emociškai, bet pasakojimui netrūksta subtilumo ir lengvos ironijos. Tai tarsi kita perspektyva, kitas matymo kampas, kitas lietuvis“, – apie knygą kalbėjo profesorė.
