Anykštėnas rašytojas Rimantas Vanagas yra parašęs apie 30 knygų, išspausdinęs arti 200 straipsnių, esė, apybraižų. Paskutiniu laiku jo kūryboje galime pastebėti mums, biržiečiams, malonią ir reikšmingą tendenciją – joje daugėja biržietiškų motyvų, aspektų, momentų, daugėja biržietiškos istorijos tyrinėjimų, atskleidimų, paviešinimų.
2006 m. pasaulį išvydo Rimanto knyga „Pabėgėlė“, skirta Astravo dvare agronomo Petro Variakojo arba kaip jį vadino pagrindinė herojė, „Tėtytės“ šeimoje užaugusiai Valerijai Bražionytei. Svaiginančiai pradėjusiai gyvenimą ir jaunutei ištekėjusiai už našlaujančio Teisingumo ministro Aleksandro Žilinsko, vėliau Valerijos laukė ir garsios pažintys, ir gyvenimo negandos, ir vyro suėmimas, ir emigrantės dalia , kol surado savo gyvenimo ir ramybės uostą garsiojoje Santa Barbaroje JAV.
2007 metais Rimantas surinko pasakojimus, juos užrašė ir išėjo knygelė apie Aukštaitijos siaurąjį geležinkelį, visų meiliai šaukiamą Siauruku „Siauruko nuotykiai“.
Ir štai mano rankose pati naujausia, išleista šiais metais Rimanto knyga „Uždegti ugnį“, kurioje greta biržietiškų motyvų, nemažai vietos skirta ir Pasvalio, Saločių krašto žmonėms.
Ši knyga pagrindinai yra skirta pagerbti nuo Saločių krašto iš Globenų kaimo kilusį šiuolaikinių lazerinių technologijų Lietuvoje pradininką, Lazerinės technologijos centro direktorių, profesorių, habilituotą daktarą Rimantą Kanapėną. Mus biržiečius ypatingai turėtų sudominti jo mamos brolio, jo dėdės, gimusio Kubiliūnų kaime, baigusio Biržuose gimnaziją, dirbusio Paryžiuje Lietuvos ambasadoje, emigravusio ir mirusio JAV Mykolo Šimavičiaus dienoraščio panaudojimas ir paskelbimas.
Su savo dėde Rimantas Kanapėnas pirmąsyk susitiko 1989 metais Bostone, kada Lietuva jau ruošėsi garsiajam šuoliui į Nepriklausomybę. Tada Mykolas Šimavičius jam ir perdavė savo atsiminimų dienoraštį, pradėtą rašyti 1968 – 1969 metais.
Mykolo Šimavičiaus prisiminimai prasideda epizodais apie gimtąjį Kubiliūnų kaimą pačioje palatvėje, apie armonikos paieškas Biržų turguje, apie Astravo dvaro apžiūras, apie atmintin įstrigusį didelį gaisrą Biržuose, apie pradėtus mokslus gimnazijoje.
Nepaprastai vertingi Miko atsiminimai apie mokslus Biržų gimnazijoje, kartais su jumoru aprašant aštuonerius metus gimnazijos suole: pirmais metais viskas aišku, antrais – seka susidomėjimas muzika, trečiais – literatūra, ketvirtais – matematika, penktais – filosofija, šeštais – visuomenine veikla ir politika, septintais – dairymąsis į gražiąją lytį, o aštuntoje klasėje – paaiškėja, kas esi visiškas durnius, kad dar tiek dalykų nei moksle, nei gyvenime nežinai.
Mikas labai įdomiai aprašo garsiąją gimnazistų „šlipsų šventę“, turtingus įvykiais 1918 – 1919 metus, kada Biržuose buvo ir eserai, ir bolševikai, ir Lietuvos partizanai, ir reguliari Lietuvos kariuomenė. Ypač iš to laikmečio Mikui įstrigo garsiojo partizanų vado Raudonbarzdžio arba Felikso Kairio paveikslas. Rašytojas Rimantas Vanagas vėliau knygoje plačiau išrutuliojo tą temą, atskleidęs tragišką likimą, remdamasis Felikso Kairio giminiečių ir Biržų muziejininkų žiniomis.
O Mykolas Šimavičius 1926 m. baigė Biržų gimnaziją, Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete - ekonomiką, dirbo Žemės ūkio ministerijoje, vėliau buvo pakviestas į Lietuvos Pasiuntinybę Paryžiuje. Grįžęs į Lietuvą, vėl dirbo Žemės ūkio ministerijoje, ten praleido ir neramųjį 1940 – 1944 metų laikotarpį.
Ypatingai įdomūs Mykolo Šimavičiaus atsiminimai, 1944 metų vasarą artėjant link Lietuvos iš Rytų II Pasaulinio karo frontams. Čia ir netikėtų atostogų išprašymas, apsilankymas tėviškėje Saločių krašte, grįžimas į Kauną ir išvykimas link Šiaulių, patekimas į vokiečių surengtas gaudynes, išvežimas į Tauragę, sunkus fizinis darbas, pabėgimas ir vėl patekimas į vokiečių rankas kasti apkasų.
Pakliuvus dar kartą į vokiečių rankas, jau buvo sunku iš jų ištrūkti, tad ir laukė kelionė į Tilžę, vėliau į Sileziją Čekijoje, gyvenimas barakuose, kur, kaip rašo Mikas „blogiausia – patalpos užterštos daugybe blakių“, apsinuodijimas maistu, gydimąsis ir leidimas vykti į Drezdeną, kur laukė garsusis „Drezdeno bombardavimas“.
Mikas pasakoja apie kelionę link Drezdeno, apie laimingą išvengimą Drezdeno bombardavimo, nes buvo išvykęs už miesto „pakiaušiniauti“, kaip emocingai rašė – „Drezdenas sudegė, o aš likau!“, kelionę link Paryžiaus, netikėtą pamatymą Lietuvos Pasiuntinybei tapus Paryžiuje Sovietų konsulatu kultūriniam religiniam skyriui.
Paryžiuje Mykolas Šimavičius įsidarbino Ekonominiam ir socialiniam reikalam tirti institute, vėliau Gyvųjų Rytų kalbų instituto bibliotekoje. Dirbdamas Sorbonos universitete mokėsi doktorato kurse.
M.Šimavičius 1950 11 13 atvyko į Niujorką. JAV dirbo valstybinėje bibliotekoje, vėliau Bostone kasininku prekybos firmoje, dar 19 metų išdirbo privačiame biznyje.
Dar kartą džiaugiamės rašytojo Rimanto Vanago domėjimųsi biržietiškomis peripetijomis, istorinių faktų atskleidimu, tiesiog paprasčiausiai gera dar viena knyga.
