Vilniaus mažojo teatro vadovas ir Maskvos Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas po dviejų mėnesių pertraukos vėl Lietuvoje. Nuo rūpesčių Rusijoje be atokvėpio jis neria į Lietuvos teatro gyvenimą.
Prieš spektaklį – sujudimas
Iš Maskvos išvykote iškart po to, kai jūsų režisuotame spektaklyje „Vargas dėl proto“ apsilankė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ar jums šis vizitas buvo netikėtas?
Šiek tiek anksčiau mane nustebino klausimas, ar būsiu spektaklyje, nes aš visada juose būnu. Prieš kiekvieną spektaklį vyksta repeticijos. Tą kartą manęs į teatro kiemą neįleido, aplink gausu milicijos, evakuoti visi automobiliai. Iš to supratau, kad spektaklyje lankysis aukštas svečias.
Ir tik vėliau sužinojau, kad bus „sam“ – „jis“. Teatro „Sovremennik“ meno vadovė Galina Volčik puolė ieškoti, kas galėtų jai šukuoseną per valandą sutvarkyti, o aš buvau paprašytas neskleisti tos informacijos.
Sergejus Garmašas, vaidinantis vieną pagrindinių vaidmenų, nebuvo įleistas į teatrą. Jo draugai aktoriai ėjo jam padėti, paaiškinti apsaugai, kas jis yra, kad jį būtina įleisti. Su apsauga, milicininkais kilo gana aštrus kivirčas. Tada jau ir aktoriai suprato, kad teatre lankysis pats aukščiausias svečias. Publika buvo šokiruota.
Kokias emocijas kėlė toks sujudimas?
Tie užkulisių, koridorių tikrinimai, drąsūs vaikščiojimai trikdė. Bet kartu augo sveikas įtūžis: „O mes parodysime, mes nepradėsime drebėti, nebūsime bevaliai ar paralyžiuoti, kad negalėtume siekti to, ko reikia spektakliui“. Mums tai buvo sveikas susitvardymo iššūkis.
Įtūžį kėlė ir tai, kad spektaklio pradžia užsitęsė. Kai viskas užtruko 20 minučių, kilo protesto jausmas – taip negalima, tai teatras. Maždaug 17-ą minutę publika suprato, kad kažkas ne taip. Visi ėmė stebėti šešias tuščias vietas, juodus vyrukus, kurie jas tikrino, duris, pro kurias kažkas turi įeiti. Visi nurimo, nereikalavo pradėti spektaklio, nes matė, kad čia prasidėjo kitas spektaklis – detektyvas.
Ir įvyko. Įžengė Putinas su žmona, visa svita. Kelias sekundes žiūrovai buvo šokiruoti. O tada prapliupo plojimai, tiesiog ovacijos, žmonės atsistojo. Aš jau nebegalėjau su tuo taikytis, nes visas dėmesys, kuris turi būti skirtas spektaklio aktoriams, buvo nukreiptas į prezidentą. Kaip pradėti vaidinti? Be abejo, sunkiai. Žmonės vis stebėjo svečią. Ir tik palengva įniko į veiksmą. Po jo pasigirdo plojimai. Be abejo, publika labai norėjo pademonsturoti, kad jei prezidentas atėjo, tai ir jiems labai patinka. Žiūrovai galbūt pasijuto dalyvaujantys ne tik neeiliniame įvykyje, bet galbūt ir neeiliniame spektaklyje. Po antrojo veiksmo kilo visuotinė tautinė šventė. Mačiau, kad per pertrauką visi žiūrovai skambino mobiliaisiais telefonais, rašė žinutes.
Kaip sužinojote, kad V. Putinas norės pasikalbėti su jumis?
Buvo pranešta per pertrauką. Ypatingo dėmesio tam neskyriau. Pakviestas – tai pakviestas. Man tai nesukėlė nustabos, tiesiog pamaniau, kad spektaklis, matyt, paveikė jį.
Gerai, kad išvažiavau, nes plūdo Maskvos ir Rusijos žiniasklaida. Teko atsisakinėti. Nesuteikiau tam reikšmės, nors tai buvo paskleista kaip dienos naujiena. Supratau, kad prezidentas turi pasirodyti, kad ir kur būtų. Supraskite, jau viskas padaryta, nugalėta, galima ir pailsėti, paiškylauti, kultūrinius renginius aplankyti. Bet jis tikrai lankosi teatruose. Šis jo dėmesys kultūrai – ne vienkartinis.
Ar jūsų spektakliuose yra lankęsi kiti žinomi svečiai?
Mano premjeroje buvo Michailas Gorbačiovas, Sergejus Lavrovas. Teko su jais susitikti. Lietuvoje svečiai atvyksta kur kas santūriau.
V. Putinui teatro problemos – nesvetimos
Kaip vyko susitikimas su V. Putinu?
Bendravome apie 50 minučių. Aš šiek tiek vėlavau. Tačiau kai išgirdau, kad manęs laukia, nuskubėjau. O ten - tokia pauzė: nepersirengę aktoriai, kameros, teatro valdžia... Tik tada supratau, kad čia vyksta kone oficialus susitikimas, skirtas visuomenei. Pagrindinis V. Putino klausimas buvo apie pagrindinį spektaklio herojų Čackį. Jį stebino, kodėl Čackis, stiprus žmogus, verkė. O aš supratau, kad jame yra ir naivumo, ir graudumo. Buvo tam priežasčių.
Prezidentas nusišypsojo, kad taip gali būti, bet liko prie nuomonės, kad Čackį norėtųsi matyti kitokį. Tačiau tai nebuvo pasakyta taip, kaip suprato Maskvos korespondentai – jie klausė, ar ir kitame spektaklyje Čackis verks. Permainų tikrai nebus.
Maždaug po 20 minučių visos kameros dingo. Vyko laisvas pokalbis apie Aleksandro Puškino eiles, Aleksandrą Gribojedovą. Pasakojau, kad šiltesnė, kūrybiškesnė atmosfera yra „Sovremennik“ teatre. To nėra Vachtangovo teatre. Prezidentas žinojo šią akademinių teatrų problemą. Jis pritarė, kad reikia permainų. Aš sakiau, kad tam reikia ir pagalbos, ir pakviečiau apsilankyti Vachtangovo teatre. Kvietimą jis priėmė ir sakė, kad jei taps ministru pirmininku, jo tiesioginė pareiga bus rūpintis ir teatru.
V. Putino žmona – filologė, buvusi rusų kalbos mokytoja. Ją domino spektaklio tėvo ir dukros santykiai. Kol apie tai kalbėjomės, V. Putinas netikėtai paėmė ir pabučiavo ją į galvą. Ji suprato jo ženklą – gal per daug moterišką temą palietė.
Gal ir buitiškas klausimas, bet ką valgėte, gėrėte?
Iš pradžių arbatą, kavą. Vėliau pradėjome ragauti patiekalų. Ant stalo buvo itin subtilaus skonio rusiškų pyragėlių su obuoliais, žuvimi, kopūstais. Buvo žuvies, saldumynų, vaisių. Susidarė įspūdis, kad seniai ten sėdime ir susirinkome tam, kad pavalgytume. O norą užsirūkyti pajutome tik atsisveikinę su prezidentu.
Reformos – neišvengiamos
Kokių pokyčių ėmėtės Vachtangovo teatre?
Nežadu ten kariauti, tapti maištininku, kuris nori griauti. Vidaus reformas įvykdyti turi kūryba. Nusprendžiau kurti neformalią jaunųjų aktorių studiją. Tai būtinybė.
Galbūt kai ką įžeidžiau, nuvyliau, iš repertuaro išimdamas šešis spektaklius. Suprantu, kad tai prieštarauja dėsniams, kad pirma reikia pastatyti savo spektaklį, tik tada išbraukti kitus. Tačiau paaiškinau, kad prie naujų baldų nedera seni. Turėjau motyvų taip skubėti: kai kurie spektakliai yra moraliai nusidėvėję, kiti paremti tik žaidimo forma, juose prarasta prasmė, treti išvis nesugeba papasakoti siužeto.
Į Lietuvą – lyg į gaisrą
Kaip jaučiatės atvykęs į Lietuvą?
Nebuvau Lietuvoje du mėnesius, bet nepajutau jų, taip greit prabėgo. Ten vis namai – teatras, namai – teatras. Be to, laiko lieka tik tam, ko reikia teatrui: mane kviečia į jaunųjų aktorių peržiūras. Skubėjau čia lyg į gaisrą arba į namus po apiplėšimo. Skubi su rūpesčiu, nežinodamas, ką rasi. O norėjau ramiai atvykti. Nors turiu visą informaciją, kontroliuoju situaciją būdamas toli, vis tiek žmogiškas kontaktas yra kas kita.
Tai kas čia taip atginė?
Mano vadovaujamų studentų apsisprendimas dėl stojimo į magistrantūrą, diplominiai darbai, jų peržiūra. Esu tuo labai suinteresuotas, nes jaunųjų režisierių trūksta.
Taip pat Mažajame teatre turėjo įvykti spektaklio pagal Allessandro Baricco romaną „Aistrų pilys“ premjera. Jis iš dalies parengtas, tačiau susidurta su inscenizacijos problemomis. Teatro garbė yra svarbesnė nei bandymas stumti spektaklį, tikintis, kad bus išlaikytos romane ir teatro puoselėjamos vertybės. Todėl priėmėme skaudų sprendimą atidėti spektaklį.
Kaip jaučiatės, kai tenka suderinti tiek darbų?
Šie metai sudėtingi. Iki vasaros. Vėliau viskas turėtų nusistovėti. Tenka daug viliojančių pasiūlymų abiejose šalyse atsisakyti arba juos atidėti.
