Su režisieriumi Rimu Tuminu Mažajame teatre susitikome jo kelionės į Maskvą išvakarėse. Savaitgalį. Čia jis prieš išvykdamas su teatro aktoriais šlifavo paskutines statomo naujo spektaklio „Mistras“ detales. Nors premjera bus tik mėnesio pabaigoje, režisierius su aktoriais iki jos nebepasimatys. R.Tuminas jau kelintus metus Rusijos širdyje vadovauja vienam didžiausių šalyje Jevgenijaus Vachtangovo teatrui ir ten pamažu kuria Lietuvėlę.
- Po daugelio metų svečius pasitinkate jau nebe kaip teatro vadovas. Ar tai neglumina?
- Paklusti, pasirodo, yra tokia palaima! Aš jau porą savaičių paklūstu naujajai teatro vadovei.
- Tai sakote be ironijos?
- Be. Bet niekada į save ir į aplinką negalėjau žiūrėti labai rimtai. Tačiau aš labai noriu paklusti, buvau to pasiilgęs. Kartais galvoju, kodėl žmonėms taip sunku būna vykdyti tai, kas liepiama?
- Bet kai jūs prieš 20 metų pradėjote kurti Vilniaus mažąjį teatrą, pačiam teko daug kam nepaklusti...
- Nepaklusdavau tik už teatro ribų. (Šypsosi.) Nors neretai ardydavau ir teatro nuostatas, taisykles. O dabar pasijutau tikru vykdytoju. Man malonu. Jei darbe reikia būti 10-ą valandą, tai 10-ą. Seniau sau leisdavau ateiti ir 11-ą ar pusę dvyliktos. Arba supykus trenkti durimis sau prieš nosį ir išeiti. Bet sugrįžus pačiam jas ir atsidaryti. Nes daugiau nebuvo kam. Tačiau nebūdavo su kuo kurti amžino konflikto, - tik prieš save. O dabar yra kam pasipriešinti ar paklusti.
- Ar jaučiate permainų vėjus, kuriuos žadėjo dabartinė Mažojo teatro vadovė Greta Cholina?
- Į darbą reikia ateiti laiku. Biudžetinėse organizacijose žmonės pusę dienos dirba, o kitą pusę savo reikalus tvarko – žemes matuoja, vaikais rūpinasi. Mes teatru taip pat užsiimdavome pripuldami. Per dieną teatro rūpesčiais pagyvendavome tik kelias valandas. Bet visąlaik svajojau, kad reikia grįžti prie disciplinos. Tegu tai būna idiotiška ar teatre visiškai nepriimta. Mes, lietuviai, nebesuprantame įsakymo vykdymo. Mes mėgstame kandžiotis. Pasakė vienaip, o aš darysiu kitaip. Klaidingai suprantamos pareigos, teisės. Dėl to man patinka Rusijoje. Pasakai „pašol von“, ir išėjo. Dar prašymą atleisti parašė. Be teismų, paklusniai.
- Beje, prakalbus apie darbą Maskvoje... Kaip jums ten sekasi dirbti?
- Kaip Cezaris sakė – užkariauti miestą, tai viena. Bet išlaikyti jį sunku. Manęs Maskva nesuviliojo nei alga, nei komfortu. Mane ten vykti paskatino baimė, ne džiaugsmas. Baimė, kad aš čia taip ir liksiu toks vadovas... Aš pasistačiau sau mažą dvarelį, teatro namus, kuriuose tapau kaliniu. Jame užsimūrijau ir taip išsigandau, kad nieko nebegalėjau daryti, norėjau ištrūkti. Bet kur, – į kaimą. Ir štai mane pakvietė vadovauti Vachtangovo teatrui. Kaip sakė Mickevičius, į Rytus. Kur saulė. Ne veltui visi mes, lietuviai, žygiavome Rytų užkariauti. Veržėmės ten, kur saulė teka. Ir aš ten nuvažiavau. Buvo baisoka, bet dabar ten lipdau mažytę Lietuvą. Vieno iš didžiausių Maskvos akademinio Vachtangovo dramos teatro viduryje pajutau, kad vėl gyvenu. Aš tikrai nesuprantu, kaip jam vadovauju, bet žinau viena – laiku iš čia išėjau.
- Esate sakęs, kad į jus, kaip į žmogų iš Baltijos šalies, žiūrėjo atsargiai. Kaip pavyko įgyti tokį žmonių pasitikėjimą? Galų gale to paties Rusijos kultūros ministro, kuris jums išties daug padėjo.
- Jis suprato esmę. Aš, jam leidus, taip pat padėjau. Bet tai nebuvo sąmokslas. Tiesiog neapsikenčiau korupcijos, vagysčių. Atvykau ne dėl to, kad su visais kovočiau. Bet negalėjau ramiai sėdėti ir žiūrėti. Buvau atsakingas už teatre dirbančius žmones. Nors ir trejiems metams. Lietuvoje, ko gero, aš taip nebūčiau pasielgęs. Ten aš nežinojau apie žmonių bėdas ir nenorėjau žinoti. Man rūpėjo menas. Lietuvoje aš visus pažinojau, aktorių vaikus ir anūkus, visas asmenines problemas. Tačiau niekuo negalėjau padėti, buvau įkaitas. O Rusijoje buvo skirtumas toks, kad visi jie neturėjo kur eiti, o aš turėjau. Tai mano vienintelė privilegija. Aš kovojau už teatrą. Mano ne mano – nesvarbu. Juk aktoriai visur tie patys, visi jie žmonės. O kai supratau, kad visa agresija nukreipta į mane, pasitelkiant netgi geltonąją spaudą, galėjau pasitraukti. Vienu momentu aš tai ir bandžiau padaryti. Bet viskas taip ir būtų likę. O aš norėjau apginti, tik ne save, o lietuvių tautą. Tuomet įgijau tokių jėgų, valios, kokios netikėjau turintis. Jos atsirado iš noro apginti šmeižiamą Lietuvą. Ir atsilaikiau. Tik tada, kai pats apsigyniau, pajutau palengvėjimą, išsilaisvinau. Išvaliau viską nors vienoje mažytėje vietoje. Žinoma, kai kurios problemos bus per amžius. Bet administracinės korupcijos nebus niekada.
- Kaip teatro bendruomenė reagavo į Vladimiro Putino ar Dmitrijaus Medvedevo vizitus Vachtangovo teatre?
- Medvedevas iki teatro taip ir nenuvažiavo. Tik Medvedevienė. Buvo iššluotos visos gatvės, į teatrą priėmė tik su pasais. Atsiuntė sąrašą žmonių, kurie nepageidautini tos dienos spektaklyje. Teistas ar, nesvarbu, kas – scenos darbininkas, rūbininkas ar aktorius, gydęsis psichiatrijos ligoninėje, – spektaklyje nepageidaujami. Aš tokį gražų sąrašą gavau su tiek vertingos informacijos, kad supratau, kas yra kas. (Šypsosi.) Tačiau Medvedevas nepasirodė, nes tądien įvyko sprogimas, ir jis vizitą atšaukė. Bet jo intencija apsilankyti Vachtangovo teatre yra, ir mes laukiam. O žmonės keistai reagavo. Vienas žmogus dirba 20-30 metų, bet taip nė karto ir nesulaukia asmens iš prezidentūros. O štai pas kažkokį lietuvį jie ateina. Tada gyventi tampa sudėtinga. Bet aš jiems sakau, kad esu tik svečias, nesijaudinkite, pas jus nei gyventi, nei mirti nesirengiu. Viename interviu visų mylimas ir gerbiamas režisierius, populiarus aktorius skundžiasi, kaip čia jam sunku, kaip blogai. Jo klausia, kodėl neišeina? Negaliu, sako, atsiųs dar kokį „pribaltiką“. Tai buvo dar vienas smūgis, ironija. Man patiko, kai mane pradėjo mušti, nes įnikau į darbus. Galėjau nusipirkti tris kostiumus ir filmuotis laidoje šalia Alos Pugačiovos. Bet man reikėjo nugalėti ne tik korupciją, bet ir blefą, melą apie Lietuvą. Aš neturiu pranašo savybių, visko pasiekiau tik per darbą. Būna labai džiugu, kai net patys aršiausi Europos skeptikai ar komunistai po premjeros slapčia prieina prie manęs ir prašo išgerti už Lietuvą. Tada aš sakau, ar galima tai pasakyti garsiau, tuomet jie: „Kodėl ne?“ (Šypsosi.) Ir visas sambūris pakelia taures už Lietuvą. Tada galvoji, kad net šį žmogų atvertei į kitokį tikėjimą. Tavo veikla įgauna prasmę, nejučiomis kuri mažą Lietuvėlę. Žmonės ateina žiūrėti ne mano spektaklio, o Lietuvos. Vachtangovo teatre žmonės lankosi norėdami pamatyti, kaip lietuvis, krikščionis, analizuoja reiškinius. Šitai juos patraukia. Per giluminius kultūros klodus ten atskleidžiu tai, ko čia nepajutau. Aš net Žemaitę norėčiau pastatyti ne Lietuvoje, o ten. Arba Vydūną. Tik man dar reikia turėti vidinę teisę. Kol kas to padaryti dar negaliu – primes kaip lietuvybę. Bet aš tą teisę išsikovosiu.
Dosjė
GIMĖ 1952 m. sausio 20 d. Kelmėje.
IŠSILAVINIMAS Televizijos režisūra Lietuvos valstybinėje konservatorijoje; režisūra A.Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje.
VEIKLA 1990 m. įkūrė ir iki 2010 m. vadovavo Vilniaus mažajam teatrui. Dabar - kūrybinis teatro vadovas. Nuo 2007 m. Valstybinio akademinio J.Vachtangovo teatro meno vadovas.
Pastatė daugiau kaip 40 spektaklių. Jo darbai buvo rodomi įvairiose pasaulio teatrų scenose - nuo JAV iki Europos, nuo Pietų Korėjos iki Kolumbijos ir Meksikoje.
APDOVANOJIMAI
Pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžių už indėlį į tautinę kultūrą. Jo režisuoti spektakliai pelnė aukščiausius Rusijos teatro srities apdovanojimus “Auksinė kaukė" už geriausius Rusijoje parodytus bei pastatytus spektaklius.
