Jau kurį laiką apie režisieriaus Roko Ramanausko veiklą nebuvo nieko girdėti. Gal jis pamiršo darbus? Pabėgo į negyvenamą salą?
Pasirodo, ne. „Tiesiog kalbėdamas apie spektaklius esu prietaringas. Nes paleidi žvirblį, o Didysis meno vadovas, tas, kuris viršuje, paima ir gerokai viską pakoreguoja“, - šyptelėjo R.Ramanauskas.
Ateities planuose - įvairiapusis projektas
Vis dėlto puse lūpų režisierius prasitarė - vietoje jis nestovi. Ir veiklos tikrai yra. Tačiau R.Ramanauskas įsitikinęs, kad apie darbus reikia kalbėti tada, kai jie jau padaryti. Iš prietaringo kūrėjo pavyko sužinoti tik tiek, kad jo ateities planuose – labai įvairiapusis projektas, susijęs tiek su menu, vaizdo instaliacijomis, tiek su tekstu. Žodžiu, kaip sakė pats menininkas, šakar makar.
Beje, kaip tik šiuo metu R.Ramanauskas koordinuoja sostinės bare „In Vino“ vykstančius vakarus. Jau antrus metus kiekvieną pirmadienį čia susirenka aktoriai skaityti poezijos. Tačiau netrukus režisierius ir vėl paliks sostinę. „Ilgai sėdžiu su sūnumi sodyboje. Priverčiu save sėdėti, kad truputį prapūstų galvą. Metai buvo gana sunkūs. Turiu galvoje veiklos prasme. Taigi sėdžiu ir su sūnumi gaudau pūgžlius“, - pasakojo R.Ramanauskas. Gamtoje praleistas laikas juolab prailgsta, kad visas tas dienas neprisileidžiama nė viena mintis. Tai tarsi kokia smegenų higiena.
Natūraliai kyla klausimas, ką gi galima veikti nieko negalvojant. „Karvė eina, žiūri į karvę. Atsisuki, pamatai mišką, žiūri į mišką. Kažkas praskrenda, ilgai žiūri į tą praskrendantį. Toks absoliutus vėpsojimas - dėbsojimas. Nori nenori, režimas pasidaro kaip sanatorijoje. Juk ką ten vakare po pievas braidysi. Staigiai bandome eiti miegoti, staigiai keliamės. Tiesiog toks visiškas išsijungimas“, - šnekėjo R.Ramanauskas.
Patarti - tai klaida
Beje, savo gyvenimiška patirtimi su sūnumi menininkas prisipažino besidalijantis itin atsargiai. Kaip užmesti meškerę, kaip užkabinti slieką - tokius dalykus gal ir verta paaiškinti, tačiau ne daugiau. „Man atrodo, patarti yra iš principo klaida. Tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Yra visai skirtingi gyvenimų scenarijai. Tiesa yra tik galimybė. Ir jei žmogus mano, kad jis yra teisus, jis jau neteisus. Iš karto", - įsitikinęs režisierius.
R.Ramanauskas pasakojo, kad bendraudamas su savo vaiku tiesiog stengiasi versti tam tikrus dalykus į jam suprantamą kalbą. Bet visuomet laikosi nuostatos - daryk, kaip tau atrodo. „Tai greičiau lydėjimas per dienas, per mėnesius. Tu jį gali tik palydėti. Eiti paraleliai“, - kalbėjo R.Ramanauskas.
Ir vis dėlto nepaprastai daug dvejonių kelia net, atrodo, pačios neginčytiniausios tiesos. Ir menininkas neslėpė, kad dažnai susimąsto, kaip pasielgtų vienu ar kitu atveju. „Tarkim, žmogžudystė. Ar galėčiau nužudyti žmogų? Mes iš karto sakome: ne, ne, niekada! Bet gali susiklostyti toks scenarijus, kad tu būsi priverstas tai padaryti. Teisininkai galės pasakyti, kad tai buvo neišvengiama. Gynyba ir panašiai. Tačiau juk tai tik formuluotė. Esmė ta, kad tu užmušei žmogų. Taigi ar aš galėčiau? Jei grėstų pavojus artimam žmogui – taip“, - dėstė R.Ramanauskas. Vis dėlto režisierius pridūrė, kad tai tėra galimybė. Galiausiai juk žmonės, kurie turi nekvestionuojamas tiesas, visuomet kelia abejonių.
„Ant minų užlipa tik vaikštantys žmonės“
„Kiekvieno gyvenime buvo dalykų, kuriuose atpažįstame save iš naujo. Kai nustembi: nejau tai buvau aš?“ - trūktelėjo pečiais režisierius. Tačiau, žinoma, ant minų užlipa tik vaikštantys žmonės. Tie, kurie ieško ir žengia, nesvarbu, pirmyn ar atgal.
Paklaustas, kada pats savimi yra labiausiai patenkintas, R.Ramanauskas prasitarė, kad taip būna labai retai. „Tai yra akimirkos. Kai nesu agresyvus nei savo, nei kitų atžvilgiu“, - trumpai atsakė. Agresiją sau menininkas įvardijo kaip norėjimą iš savęs nežinia ko. Kai tarsi elgiesi ne taip, kaip turėtum, bet net neįsivaizduoji, kaip viskas turėtų būti iš tikrųjų. „Tas dialogas tarp „taip“ ir „ne“ labai vargina“, - prisipažino režisierius.
Todėl nenuostabu, kad sunkiausia ir yra išmokti, kad nėra nei „taip“, nei „ne“. Tiesiog taip yra. Tačiau tai toli gražu nėra plaukimo pasroviui religijos išpažinimas. „Veiksmai reikalingi. Reikalingas apsisprendimas. Nors tai vėlgi skamba literatūriškai. Greičiausiai tai yra pasižiūrėjimas iš šono į savo buvimą. Kaip kino filme. Tai įmanoma padaryti. Nors vėlgi nėra lengva. Ir tai suveikia kaip šaltas dušas, suteikia ramybės. Nes tai, kas atrodė labai svarbu, mažne gyvybės ir mirties klausimas, pasirodo, yra labai lengvai išsprendžiama. Kaip sakoma, į paprastus dalykus žiūrėk sudėtingai, į sudėtingus – paprastai“, - nusišypsojo R.Ramanauskas.
Vyno ar kavos?
Tačiau, pasak režisieriaus, tai yra tik akimirkos. Minutės, kuriose būdamas jautiesi teisingai. Kita vertus, jei tai būtų nuolatinė būsena, žmogus galėtų visam laikui atsiskirti į meditacinį vienuolyną. Ir vis dėlto, anot R.Ramanausko, labai svarbu išmokti būti vienam. Kai neliūdna pačiam su savimi. „Tai didelis menas. Ir tai nepriklauso nuo amžiaus. Yra ir penkiasdešimtmečių kaip vaikų, ir dvidešimt penkerių metų gana subrendusių žmonių. Sunku pasakyti, kokie dalykai čia veikia. Labai gražiai yra Vytautas Žalakevičius pasakęs, kad jį mama išmokė vienatvės ir dirbti. Aš nežinau, gal įmanoma to išmokyti, bet tikrai nesiimu teigti, kad taip yra. Gal ir nemoko?‘ - svarstė menininkas.
R.Ramanauskas neslepia, kad jam pačiam labai gražūs ir net šiek tiek keliantys pavydą mokantys vieni būti žmonės. Dažniausiai tai būna, pasak režisieriaus, įdomios asmenybės. „Man tai gražu nuo vaikystės. Dar vaikų darželyje buvo toks berniukas, prie kurio būdavo nesmagu net prieiti. Manydavau, kad turbūt nesu vertas. Jis sėdėdavo ir žaisdavo visą dieną vienas. Ir nebuvo autistas. Kaip sakoma, su juo viskas buvo gerai. Stebėdavau jį, o pats negalėdavau... Man visuomet reikėdavo draugijos. Ką nors rišti, pririšti, ką nors pagauti. O tas berniukas buvo kaip mažas budistų vienuoliukas. Maniau, kaip jam turėtų būti lengva“, - pasakojo režisierius.
Vis dėlto paklaustas, ką gelbėtų pirmiausia, jei degtų jo namas, R.Ramanauskas sakė, kad visus filosofinius traktatus paliktų gulėti savo lentynose. Kur kas svarbiau būtų prigriebti pasą ir kavos. „Teatro poilsinėje „Žaldokynė‘ vaikystėje leisdavau visas vasaras. Kažkur degė toks pastatas, stovintis toli nuo mūsų namukų. Tai man labai įstrigo, kaip Galina Dauguvietytė gelbėdamasi, nors mums nebuvo jokios realios grėsmės, pasiėmė kavos pupelių ir pasą. Man tai paliko įspūdį. Jei žmonių nėra, tai ką daugiau gelbėti? Tiesa, būtų svarstymas - vyno ar kavos“, - nusijuokė režisierius.
Rasa Velijevaitė
