Metų pradžioje Lietuvos televizija prideramai ir oriai atsisveikino su Almantu Grikevičiumi – parodydama paskutinį jo interviu, primirštus ir naujausius filmus. Tarp jų – „Jausmus“, pripažintus lietuvių kino viršūne. Režisieriaus debiutas vaidybiniame kine (kartu su A. Dausa) pelnė specialų žiuri prizą San Remo (Italija) festivalyje (1975 m.), o Agnę suvaidinusi Regina Paliukaitytė viename iš sąjunginių kino festivalių pripažinta geriausio moteriško vaidmens atlikėja.
Audronė JABLONSKIENĖ
Tikimės, kad skaitytojams bus įdomūs aktorės prisiminimai apie tą tolimą 1968–ųjų vasarą Juodkrantėje, kur pirmą kartą teko stoti prieš kino kamerą su jau išgarsėjusiais (po „Niekas nenorėjo mirti“) partneriais – Regimantu Adomaičiu, Juozu Budraičiu, Broniumi Babkausku, Algimantu Masiuliu...
– Kas ir kaip jus atrado kinui – jauną dramos teatro aktorę, neseniai atvykusią iš Šiaulių?
– Tai buvo antroji filmo režisierė Regina Vosyliūtė, atvedusi į kiną daugybę vėliau išgarsėjusių artistų. Mes gyvenome viename name. Prikalbino ateiti į bandymus. Aprengė, nufotografavo. Net vaidinti nieko nereikėjo. Patvirtino. Prieš keletą metų bandžiausi ir Onos vaidmeniui filme „Niekas nenorėjo mirti“ – poroje su Babkausku. Bučiavomės, bučiavomės, bet taip ir nepaėmė. Oną suvaidino Artmanė, o Vaitkų – Banionis...
– Ta praktika pravertė „Jausmuose“ – su Babkausku vėl teko bučiuotis...
– Ir lovoje su Budraičiu gulėti. Tada tai droviai vadinta „lovos scenomis“. Guliu apsivilkusi apatinuku, po kuriuo stormenys – ant krūtinės, ant klubų. Kaip su šarvais. Vieno dublio metu Budraitis, radęs nuogo kūno tarpelį ant juosmens, kad brauko, kad brauko po antklode. Po dublio klausiu: ko tu ten mane taip kočiojai? O jis: režisierius liepė, kad tavo veide matytųsi, koks tau atgrasus tavo vyras.
Beje, toje „lovos scenoje“ Grikevičius išprašė iš paviljono visus, išskyrus operatorių. Nors nė pasibučiuoti nereikėjo. O kiek vėliau pasiteiravo, ar aš sutikčiau, kad viename epizode, kur broliai kerta mišką, pasirodytų nuogos Agnės vizija. Ne! Tau pačiai nereikės, sako, pakviesim pozuotoją. Ne! Tuo kalba ir baigėsi.
– Jums tekęs uždavinys išties labai sudėtingas. Neišmylėta meilė Kasparui, dar rusenanti viltis jį susigrąžinti, įžeista atstumtos moters ambicija, sunkiai slepiamas abejingumas vyrui. O dar pavydas dėl tų dvynių – kad ne ji jų su Kasparu susilaukė... Iš kur visa tai imti jaunai nepatyrusiai aktorei?
– Kiekvienas aktorius turi savą emocijų taupyklę, sukauptą realiame gyvenime. Iš ten viskas, iš ten. Ir dar turi trečią, vidinę akį, kuria stebi save iš šalies.
– Ar buvo kokia nors ypač sunki scena, kur nelabai pagelbėjo ir ta emocinės atminties taupyklė?
– Buvo, bet ne man, Budraičiui. Tame epizode, kur aš įkalbinėju Paukštę imti į valtį ne Kasparą, o Andrių. Kasparas išgirsta ir supratęs klastą teškia: sterva! O Budraičio veide – jokios reakcijos. Grikevičius pasikvietęs mane ir sako: išdėk tu tą Budraitį į šuns dienas – kaip aktorių, kaip partnerį, kaip vyrą. Tai aš ir pratrūkau: „Ką čia išvis veiki prieš tą kamerą! Gal geriau į tą savo teisę grįžk! Su tokiu šūdinu partneriu visą dieną kankinuosi!“ Mane jau tikra isterija ištiko, o Budraitis tik spokso į mane kaip avinas į naujus vartus. Grikevičius sugalvojo dar vieną klastą. Kai po tos „stervos“ Andrius pila Kasparui į ausį, Kasparas jam – atgal. Scenarijuje to nebuvo. Ir čia Budraitis tikrai įniršta: veidas persikreipia, akyse – juoda ugnis. Ir mes galų gale išgirstame: nufilmuota!
– Iš to, ką čia papasakojote, įtariu, kad „nesusivaidinot“ nė su vienu savo partneriu. O taip būna. Mylimiausias Bergmano aktorius Maksas von Siudovas yra prisipažinęs vos ne kaskart patenkąs į tuos pačius spąstus...
– Tas „susivaidinimo“ sindromas labiau būdingas teatrui, kur visas spektaklis – ant vienos emocijos. Įsijauti, įsigyveni, o jei dar jautrus, talentingas partneris... Kine gi viskas išbarstyta – po trupinėlį, po epizodą...
– O teatre – ar patyrėt tą ypatingą partnerystės jausmą – kai nusitrina riba tarp vaidybos ir realybės?
– Nebent „104 puslapiuose apie meilę“ – su Arnu Rosenu. Buvo labai jautrus partneris, ir aš pati kaskart įsijausdavau iki ašarų. Dagnė Jakševičiūtė kartą yra paklaususi mano vyrą: ar Regina po to spektaklio visada grįžta namo nakvoti? Iš to klausimo supratau, kad mudu su Arnu gerai vaidinam. (Juokiasi.)
– Diplomas už Agnės vaidmenį – namuose ar muziejuje?
– Nežinau. Akyse nesu mačiusi. Apie jį sužinojau iš tetos. Plaunu grindis, o ji paskambina ir susijaudinusi šaukia: apie tave „Tiesoje“ parašyta! Diplomą gavai! Nei Kino studija, nei Kinematografijos komitetas – nė žodelio. Viename renginyje sutikusi Baniulį sakau: girdėjau, kažkokį diplomą gavau. Taip, o ką? Ar tas diplomas tikrai egzistuoja? Taip. Jei labai reikia, galėsim atiduoti. Ačiū, sakau, nereikia. Taip iki šiol jo ir nemačiau...
– Kaip čia išėjo, kad Grikevičius po tokio puikaus vaidmens taip ir nebebuvo pakvietęs nė į vieną filmą?
– Buvo vieną kartą – į „Sodybų tuštėjimo metą“, ten suvaidinau „arbatinuką“.
– ?!
– Po „Jausmų“ buvau taip sužavėta darbo su Grikevičiumi, kad prasitariau, jog pas jį eičiau nors ir arbatinuko vaidinti. „Sodybose“ teko pasistumdyti masuotėje...
– O jeigu rimtai – kuo tai paaiškintumėte?
– Manau, užrūstinau Žalakevičių. Kartą po filmavimo jis pakvietė į restoraną. Vyko Rusijos kultūros dienos Lietuvoje, reikėjo pabendrauti su maskviečiais kinematografininkais. Priėjęs sako: yra atvažiavusi ta... kaip ta... vsesojuznaja b... Ir pasako garsios rusų artistės pavardę. Reikia, kad ir iš mūsų aktorių kažkas būtų. Aš nepasiruošusi, su kažkokiais purvabridžiais, nes gyvenom naujame rajone. Nieko tokio, sako, apsirenkite rekvizito garderobe. Bet man vakare spektaklis! „Altonos atsiskyrėliai!“ Aš jūsų negirdžiu, sako, ir apsisukęs išėjo...
– O Grikevičius ir toliau kūrė filmus pagal Žalakevičiaus scenarijus: „Ave, vita“, „Sadūto tūto“, „Faktas“, „Jo žmonos išpažintis“...
– Ne tik. Apie 1989–uosius Dramos teatre ėmė repetuoti Mišimos „Markizę de Sad“. Pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė mane. Buvo ilgas ir įdomus paruošiamasis periodas. Pasižiūrėjome Felinio „Kazanovą“, Vaitkaus „Kaligulą“ Kaune. Grikevičiui buvo svarbu išsiaiškinti, kas dedasi de Sado galvoje, perprasti jo psichofiziką, suvokti, kas iš esmės yra seksualinė perversija. Ir kodėl markizė de Sad visą gyvenimą laukia tokio vyro? Mišimos pjesė sudėtinga, provokuojanti, pilna mįslių, kaip ir pats autoriaus gyvenimas, užsibaigęs ritualine savižudybe.
– Bet mes scenoje, tiksliau – teatro fojė – pamatėme ne Grikevičiaus, o Vaitkaus versiją...
– Nes Vaitkus tą pačią pjesę ėmė repetuoti su kita sudėtimi. Tai atrodė daugiau negu keista. Po didžiosios „teatro reformos“ 1992 metais, kai iš teatro vienu kartu buvo atleisti 33 aktoriai, nutrūko ir Grikevičiaus repeticijos.
– Kaip išgyvenote anais sunkiais blokados laikais – nei atlyginimo, nei pensijos?
– Ėjom registruotis į darbo biržą – vis keli „vagnorėliai“. Viena aktorė net savo sutuoktuvių žiedą pardavė... Ačiū Dievui, netrukus buvau pakviesta dėstyti scenos kalbos net į dvi aukštąsias mokyklas – universitetą ir Muzikos akademiją.
