Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva 1961 m. buvo nuspręsta švęsti Tarptautinę teatro dieną. Šiandien ji minima visame pasaulyje. Viena iš pagrindinių Teatro dienos ceremonijų dalių yra Teatro dienos tarptautinės žinios paskelbimas, kuris yra svarbių teatro figūrų pasidalinimas mintimis apie teatrą, kultūrą ir taiką. Pirmąją žinią 1962 m. kovo 27 d. Paryžiuje perskaitė Jeanas Cocteau.
Kaskart ją perskaito kiti teatro veikėjai. Šįmet garbė buvo suteikta Kanados režisieriui Robert‘ui Lepage‘ui.
Teatro ištakas aiškinančių hipotezių yra daug, bet man įdomiausia yra šioji, primenanti pasaką.
Labai seniai, neatmenamais laikais po dienos darbo keli akmenskaldžiai susėdo prie laužo ir ėmė pasakoti vieni kitiems istorijas. Staiga vienas jų sugalvojo pagyvinti pasakojimą savo paties šešėliu. Liepsnos šviesa ir šešėlių žaismas padėjo jam ant akmens skaldyklos sienos išgauti įspūdingo dydžio personažus. Kiti vyrai su nuostaba žiūrėjo silpnųjų ir stipriųjų, engėjų ir aukų, dievų ir mirtingųjų priešpriešą.
Šiais laikais laužo šviesą pakeitė prožektorių lempos, o skaldyklos sieną – scenos technika. Ir su visa pagarba teatro puristams – ši pasaka primena, kad technologija buvo pačiose teatro ištakose ir kad ją nereiktų laikyti grėsme, bet jungiančiu elementu.
Teatro išlikimas priklauso nuo jo gebėjimo atsinaujinti panaudojant naujus instrumentus ir naujas kalbas. Nes kaipgi kitaip teatras galėtų liudyti didžiausius savo epochos įvykius ir skatinti savitarpio supratimą, jei pats nepuoselėtų atvirumo? Kaip jis spręstų tolerancijos, atribojimo ir rasizmo problemas, jei pats būtų uždaras ir izoliuotas?
Menininkas, kuris siekia atskleisti pasaulį tokį daugialypį, koks jis išties yra, privalo ieškoti naujų formų ir idėjų. Jis privalo pasikliauti žiūrovo supratingumu, kuris ligšiol amžiname šviesos ir šešėlių žaisme puikiai geba įžiūrėti žmonijos siluetą.
Tiesa, žaidžiant ugnimi lengva nudegti, tačiau tuo pačiu tai galimybė nustebinti ir apšviesti kitus.
Kvebekas, 2008 vasario 17 d.
Apie kūrėją
Robert’as Lepage’as yra vienas garsiausių šiuolaikinių teatro kūrėjų – pasaulinę šlovę jam pelnė ne tik režisūriniai darbai teatro, kino, operos ir naujojo cirko srityse. Jis taip pat garsėja kaip talentingas scenografas, aktorius, dramaturgas ir masinių renginių režisierius.
51 metų Robert’as Lepage’as gimė Kanados Kvebeko provincijoje, kur ir šiandien gyvena bei dirba. Tarptautinę sėkmę jam pelnė 1985 metais spektaklis „Drakono trilogija“ („The Dragon‘s Trilogy“).
1992 m. jis tapo pirmuoju Šiaurės Amerikos režisieriumi, kurį įsileido Londono Karališkasis nacionalinis teatras statyti Shakespeare‘o „Vasarvidžio nakties sapną“. Tuo pat metu jis statė operas, režisavo Peterio Gabrielio koncertų pasaulinį turnė, o 1994 m. debiutavo kine filmu „Klausykla“ („Le Confessional“). 1994 metai tapo jo esminiu posūkiu – jis įkūrė savo spektaklių kompaniją „Ex Machina“, kur gimė jo garsiausi darbai pradedant „Septyniomis Ota upės atšakomis“.
2005 Lepage‘as išbandė save dar vienoje srityje – su tėvynainiais kanadiečiais cirko trupės „Cirque du Soleil“ nariais sukūrė šou „KÀ“ Las Vegase. Naujausias jo darbas – „:Anderseno projektas“, sukurtas didžiojo pasakininko 100-osioms metinėms. Tarp gausių apdovanojimų pernai metais Lepage‘ui buvo įteikta Europos teatro premija.
Netradicinis Robert‘o Lepage‘o požiūris ne tik į teatrą kaip meno sritį, bet ir į naujųjų technologijų taikymą šiuolaikiniame mene išplėtė teatro meno ribas ir atvėrė naujus kelius kitiems teatro kūrėjams.
Vertė Kristina Savickienė
