• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Antradienį Jaunimo teatre aktorius pristato valandos ir šešių minučių trukmės filmą. Pasak „kinošnikų“, tokią juostą kurdamas neapsieisi be keliasdešimt tūkstančių litų. Be to, teatro fojė kabo dešimtys Rimgaudo Karvelio darytų aktorių portretų, kuriuos vien ekspozicijai paruošti kainuoja ne vieną tūkstantį ir tikrai ne du.

REKLAMA
REKLAMA


Danutė ŠEPETYTĖ

Vienu rankos mostu kaip koks milijonierius R. Karvelis portretų parodą dovanojo teatrui. Kultūros istorijai jis dovanoja filmą „Lietuvos valstybinio jaunimo teatro metraštis“ ir tuo laimi, jau laimėjo milijonus simpatijų. Nes didumos patriotizmas šiandien dažniausiai užtrūksta ties savos kišenės kiauryme. Tiek filmas, tiek paroda aktoriui atsiėjo po šešis tūkstančius, kuriuos jis susitaupė iš dvejus metus gautos Kultūros ministerijos stipendijos. Ir dar turi pasidėjęs šešis. Antrajai metraščio daliai. Kitoms dalims, kurioms medžiagos sukaupta pakankamai (iš viso jų iki teatro auksinio jubiliejaus turėtų būti penkios), pinigų neturi, o iš valstybės apskabytos pensijos, sumokėjus mokesčius ir apmalšinus skrandį, ne kažin kas idealizmui liks. Gal Kultūros ministerija kilniam tikslui, kurio rezultatai akivaizdūs, dar sykį ims ir stipendiją paskirs?.. Dieve duok.

REKLAMA

Viltis laimėti amžina

Žinoma, būtų paprasčiau, jeigu R. Karveliui pavyktų išlošti milijoną. Jis labai stengiasi ir bilietus, paskatintas sėkmės, perka „kaip koks velnias“. Mat kartą jam buvo pavykę išlošti, ir nors nedaug, tik kelias šimtines, bet įprotis pirkti tąją viltį už pinigus ir laimėti priskretęs iki šiol. Ką jis su tuo milijonu darytų, nė neklauskite. Atsilygintų specialistams, bičiuliams, dabar sutinkantiems talkinti už ačiū ar už simbolinį skatiką, įgyvendintų pagaliau savo idėjas, kurių apsčiai prisotinta galva. Galėtų pasvarstyti ir apie teatrų veteranams skirtą filmą. Pradmenų yra. Kai pernai Nacionalinis dramos teatras šventė 70-metį, jam buvę apmaudu, kad prisiminti tik šiandieniniai aktoriai, o kur, stebėjosi, Stepas Jukna, Juozas Rudzinskas, Ona Juodytė, Henrikas Kurauskas, kiti, kuriuos jis turi pasigavęs juostoje, na, o galvoje juos ir kitas teatro legendas buvo spėjęs užfiksuoti dar anksčiau, kai vienintelė giminėje (be jo paties) aktorė pusseserė Undinė Nasvytytė įvesdavo už dyką į teatrą.

REKLAMA
REKLAMA

Trise prie ekrano, neskaitant žiūrovo

Nieko nuostabaus, kad ilgesnį kelią nuėję teatrai lig šiol neturi tokio filmo – tiesiog kituose teatruose tokio unikumo kaip R. Karvelis nėra.

R. Karvelio kurtas metraštis prasideda nuo 1965 metų, kai LTSR kultūros ministro įsakymu ir buvo įkurtas Jaunojo žiūrovo teatras, ir daro pauzę ties 1975 metais, ties režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko atėjimu. Toje dalyje dar nematysime ir Eimunto Nekrošiaus spektaklių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Darėme filmą trise su labai geru montuotoju Vincu Kubiliumi ir labai geru konsultantu Kino mėgėjų sąjungos pirmininku Vidmantu Gaigalu, nes vienam padaryt labai sunku, – pasakoja R.Karvelis. – Buvo daug medžiagos, per valandą tik šešias minutes filmą priekin pastūmėdavom. Aš apie teatrą daug žinau, nes dirbu Jaunimo teatre nuo pradžios, jie – nelabai, ir vis klausiau, ar jiems viena ar kita įdomu; reikia, kad visus patrauktų, ne vien teatralus. Už kadro ir kadre pats kalbėjau ir leidau pasireikšt kitiems. Įterpėme gabaliuką iš interviu su Aurelija Ragauskaite, kuri buvo teatro vyriausioji režisierė ir įkūrėja, įmontavome spektaklių, tarp jų ir pirmojo („Romeo ir Džuljeta“) ištraukų, nuotraukų... Kino kritikas Skirmantas Valiulis, kurio nuomonė man labai svarbi, pamatęs filmą vis dėlto pasakė gerą žodį...“

REKLAMA

Geras žodis sūnui ir Mejerholdui

Noras kurti filmus R.Karveliui krustelėjo dar anais laikais, kai jis niekaip nepasidavė partinei gražbylystei, verbavusiai į partinius, bet akimirksniu buvo patiestas ant menčių rusų dokumentikos, parodžiusios jam gyvą Vsevolodą Mejerholdą, Konstantiną Stanislavskį ir kitus teatro patriarchus. Jam tik mažumėlę apmaudu, kad vis dėlto per vėlai pradėjęs fotografuoti ir filmuoti – nuo 1961-1962 metų.

REKLAMA

„Pirmiausia radosi poreikis fotografuoti dėl sūnaus – kiek galima prašyti, kad vaiką „fotkintų“ kiti, ir aš įsigijau „Smeną“ už 8 rublius. Iš pradžių pliauškinau gimines, draugus, paskui ir aktorius. Įsigijau „Zenitą“, geresnį aparatą, na, ir pradėjau gaudyti momentus ir scenoje, ir grimo kambariuose, ir baliuose. Portretas – mano silpnybė. Kai 1970 metais važiavom į Taline vykusį sąjunginį festivalį ir vežėmės „Skapeno klastas“, jau buvau kino mėgėjas, bet dar kameros neturėjau. Davė ją kino mėgėjų sąjunga. Filmavau, kaip mokėjau“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Juostos tuomet buvo brangios, bet jam padėdavo Teatro draugija, apmokėdavusi ir už juostų ryškinimą. „Tada biednas buvau, dabar dar biednesnis, – juokiasi, – dabar visiškai biednas. Bet aš prisimenu, kai vienu momentu pusę metų jokio vaidmens neturėjau, Viešpatie, kokia depresija apsėdo, „čėrką darai“ ir tai nepadeda. Tik pradėjau dirbti, atsigavau. Dabar vaidinu vos dviejuose spektakliuose, kitus buvo priversti išimt iš repertuaro, kai du kartus po pusmetį buvau iškritęs iš rikiuotės dėl operacijų, bet užtat dabar su filmais darbo daug. Kai veiklos yra, depresijos – nė padujų“.

REKLAMA

Neblogai, visiškai neblogai

Antradienį, pateikdamas šimtams akių savo kūrinį, aktorius sako jau dabar žinantis, kokia būsianti pratarmė. Gal iškilminga proga tars, kaip žada, šitokius žodžius: „Kiekviena valstybė turi savo durnių, kiekviena įstaiga turi savo durnių, kiekvienas teatras turi savo durnių, na, o Jaunimo teatro durnius esu aš“. Nusijuokęs filosofiškai užbaigia mintį, kad keistuoliai durniai paprastai linkę į meną, o visi kiti dažniausiai į naudą ar apčiuopiamesnius dalykus, bet taip yra nuo amžių amžinųjų ir per amžių amžius. Amen. Ačiū Dievui, prajunka vėl, kad aktorius iš niekur nieko negali pasivogti, nes prie pinigo neprieina, užtat jeigu jam pasitaikytų dar kartą gimti, na, jis neišsižadėtų aktorystės, ne, bet įsigytų dar bent dvi profesijas: fotografo ir operatoriaus. Sutinka, kad ir šiandien šiuo atžvilgiu, nors ir be diplomo, galima sakyti, nėra iš kelmo spirtas, tačiau dabar tegali vadintis kino mėgėju, nesitikėdamas to, ką gali suteikti asmeniui išduotas liudijimas – „rimtumo“ ir užsakymų.

Paklaustas, ko tądien laukia ir tikisi iš žiūrovų; gėlių, glėbių, kritikos ar pagyrų, sako: „Aš kuklus žmogus, man nieko nereik. Jūs tik pažiūrėkit filmą ir pasakykit: neblogai. Sveikinimų ir jubiliejų nemėgstu, man būna gėda per juos. Gėlių nenoriu, balių nedarysim, nes nėra pinigų. Na, nebent 80 sulauksiu (man dabar 77), tai gal su giminėmis ir draugais ką nors sugalvosiu scenoje, gal dar sudurnavosiu, gal...“ Ir juokiasi smagiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų