Pristačius aktyvistinio meno formas, kitas žingsnis - pristatyti, kaip veikė šie projektai - kaip protesto priemonė ar visuomenės edukacijos forma. Pirmiausia, jie kritiškai nagrinėjo socialines tapatybės formavimo sąlygas ir siekė išlaisvinti meninių projektų dalyvių savivoką nuo primestų stereotipų. Pagrindiniai tokių projektų dalyviai buvo juodaodžiai, moterys, gėjai, kaimo gyventojai ir kitos marginalizuotos visuomenės grupės, tuo tarpu menininkai dažniausiai priklausė platesniam socialiniam judėjimui.
Meninio aktyvizmo strategijų pavyzdys galėtų būti vienas pirmųjų stambių feministinio meno projektų, inicijuotas JAV XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje – meno ir edukacijos centras „Woman’s Building“ (1973-1991) Los Andžele, įkurtas grupės feminizmo aktyvisčių po to, kai 1971 m. menininkės Miriam Shapiro ir Judy Chicago Kalifornijos meno institute pradėjo feministinio meno edukacijos programą. Centras veikė kaip edukacinė ir meninė erdvė, kurioje dirbusios aktyvistės jungė feministiniam judėjimui būdingas „savęs pažinimo“ technikas (savęs pažinimo grupių darbas, kolektyvinė santykių analizė ir kt.) su individualiomis ir kolektyvinėmis meno formomis. Čia buvo dirbama pasitelkus bendradarbiavimo principus, realioje aplinkoje ir komunikuojant su nemeno pasaulio publika.
Kitos XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje-dešimtojo dešimtmečio pradžioje JAV veikusios meno aktyvistų grupės taip pat naudojo protesto ir edukacijos strategijas, siekdamos pasinaudoti menu kaip priemone atskleisti visuomenės gyvenime veikiančias institucines, politines ir istorines galias.
Grupės veikla rėmėsi institucinės kritikos principais ir buvo nukreipta prieš „aukštojo meno“ izoliaciją, kurią įkūnijo konservatyvi muziejų politika ir meno suprekinimo reiškinys (pavyzdžiui, XX amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje „The Art Workers Coalition“ grupuotės organizuotos viešos demonstracijos, nukreiptos prieš Modernaus meno muziejų Niujorke (MoMA), kurių pasėkoje šis ir kiti Niujorko muziejai įvedė nemokamo lankymo dieną).
„General Idea“ - tai trijų kanadiečių – Felix Partz, Jorge Zontal ir AA Bronson- kolektyvas, kurie aktyviai veikė nuo 1967 iki 1994-ų metų. Jie vadinami pionieriais ankstyvojo konceptualaus ir media paremto meno. Jų bendradarbiavimo forma tapo tarsi modeliu kitiems menininkams. 1994 metais nuo AIDS mirus dviem komandos nariams – Partz ir Zontal – Bronson tęsė individualią veiklą.
Tai aktyvistų grupė, kuri susibūrė 1988 metais. Jų veikla buvo koncentruota į prevenciją prieš AIDS, o taip pat prieš vyriausybės pasyvią politiką AIDS atžvilgiu.
Tai moterų menininkių iš JAV grupė, kovojanti už moterų teises mene, kine, gyvenime. “Guerrilla Girls” grupės narės viešumoje pasirodo tik su gorilų kaukėmis. Vienas jų plakatų tekstas skelbia: Ar moterys turi būti nuogos, kad patektų į “Metropoliteno” muziejų? Modernaus meno salėse mažiau nei 3% menininkų yra moterys, tačiau 83% nuogųjų yra moterys.” Kitas teigia: “Jeigu tave prievartauja, verčiau “atsipalaiduok ir pajusk malonumą”, nes niekas tavimi nepatikės.”Taip ironizuojama nuomonė, kuri dažnai išreiškiama, kalbant apie išprievartavimą.
Įvairių menininkų anoniminis bendradarbiavimas su ACT UP (AIDS Coalition to Unleash Power) organizacija, 1987 m. įkurta kovai su AIDS. ACT UP vykdytos visuomeninio švietimo akcijos įgaudavo įvairias formas: buvo platinami plakatai, atsišaukimai, tekstai, perkuriamos reklamos, spausdinamos žinutės laikraščiuose, nukreiptos prieš valdžios ir visuomenės abejingumą AIDS krizės problemai.
O taip pat ir kitos grupės: „Red Herring“, „Artists for Social Change“, „Heresies Magazine Collective“, „Guerrilla Art Action Group“, „Group Material“, „REPOhistory“ ir t.t.
Aktyvistinis menas, apjungęs politinio protesto ir socialinės edukacijos strategijas, dažniausiai veikia pagal atstovavimo principą – menininkai atstovauja tas socialines grupes, už kurias pasisako arba kurių teises gina, tuo tarpu pačios atstovaujamos socialinės grupės meno kūrimo procese dalyvauja retai.
