Karališkasis nacionalinis „Comédie-Française“ teatras buvo įkurtas 1680 metais karaliaus Liudviko XIV dekretu, apjungus didžiojo prancūzų komediografo Jeano-Baptiste‘o Molière‘o trupę ir dar dvi Paryžiaus trupes. Nors steigiant teatrą Molière’as jau buvo keleri metai kaip miręs, „Comédie-Française“ dažnai yra vadinamas Moljero namais, „La Maison de Molière“. Pagal Liudviko XIV sumanymą šis teatras turėjo užimti tokią pat vadovaujančią vietą prancūzų teatro pasaulyje, kokia literatūroje buvo numatyta Prancūzų akademijai (Académie Française). „Comédie-Française“ gavo monopolinę teisę vaidinti Paryžiuje prancūzų kalba ir ilgam tapo vieninteliu teatru, į kurį orientavosi rimtų ambicijų turintys dramaturgai. Nors Prancūzijos revoliucijos metu teatras buvo uždarytas, aktoriai įkalinti, vis dėlto po kelerių metų Napoleono įsakymu vėl pradėjo veikti. Iš esmės teatrui poveikio nepadarė ir 1968-ųjų studentų judėjimai.
Šiandien „Comédie-Française“ teatras didžiuojasi galėdamas vadintis seniausia trupe Europoje, siejančia mūsų laikų teatrą su Molière‘o, Racine‘o ir Corneille‘io laikų teatru. Tam tikros komiškosios vaidybos priemonės, ypač vaidinant Molière‘ą, perduodamos iš kartos į kartą vienų aktorių kitiems. Ir nors „Comédie-Française“ vadovą skiria Prancūzijos prezidentas, tačiau pačioje teatro organizacijoje išliko senosios trupės dalininkų struktūros bruožų, kiekvienam nuolatiniam trupės nariui (vadinamam sociétaire) suteikiančių vienodas teises sprendžiant teatro repertuaro ir teatro politikos klausimus. Dabar „Comédie-Française“ yra vienintelis Prancūzijoje valstybinis teatras ir vienas iš nedaugelio turinčių nuolatinę aktorių trupę.
Tokie sausi faktai apie teatrą, kuriame dirba ne vieną spektaklį kartu sukūrusi OKT komanda. O gyvais atsiliepimais apie darbą Paryžiuje dalijasi režisierius Oskaras Koršunovas. Belieka pridurti, kad „Užsispyrėlės sutramdymas“ repetuojamas pagrindiniame iš trijų „Comédie-Française“ priklausančių teatrų – Salle Richelieu, o į premjerą Paryžiuje ketina atvykti Lietuvos bei Prancūzijos kultūros ministrai.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į garsųjį „Comédie-Française“?
– Labai nevienareikšmiai. Tai ne pirmas karališkasis teatras, į kurį atvažiavau dirbti: teko režisuoti karališkajame Oslo teatre Norvegijoje, švedų Karališkajame dramos teatre, „Dramatine“, taip pat Turino karališkojoje operoje. Tačiau „Comédie-Française“ labai skiriasi nuo jų. Viena vertus, teatro istoriškumas krenta į akis vos įėjus į vidų. Tai, ką buvau skaitęs apie šį teatrą, Liudviko XIV ir Molière‘o laikų dvasia – visa tai tikrai tvyro ore, pasijunti lyg atėjęs į muziejų, beje, labai įdomų: grimerinėse stovi Moljero epochos mediniai stovai perukams, hole – Molière'o krėslas, ant sienų kybo senoviniai paveikslai, nuostabi teatro salė – viskas persmelkta istorijos.
Bet teatro aktoriai – labai gyvi žmonės. Tai buvo tikrai netikėta, turint galvoje, kad „Comédie-Française“ trupė turi išskirtinį statusą, tai tikrai privilegijuoti aktoriai. Tačiau nesusidūriau su jokiu pasipūtimu – priešingai, tai labai entuziastingi, smalsūs, norintys dirbti aktoriai. Nuo pat pirmųjų dienų man atvykus prasidėjo kūrybingas procesas. Aktoriai buvo puikiai pasiruošę darbui – jie buvo peržiūrėję mano spektaklių įrašus, išmokę tekstą. Net apgailestavau, kad neatvykau anksčiau (turėjau tokią galimybę) – toks įdomus darbas iš karto prasidėjo.
Taigi – iš vienos pusės teatras, kuris primena Luvrą (kuris, beje, yra visai šalia), atrodo, ir aktoriai turėtų būti kaip iš XVII a. paveikslų. Bet patekau į „Comédie-Française“ labai įdomiu laiku: atėjus naujai meno vadovei Muriel Mayette, teatras stengiasi atsinaujinti, atnaujinta buvo ir pati trupė. Mano pakvietimas irgi susijęs su kūrybinėm reformom, kurias pradėjo naujoji teatro vadovė ir kurias labai palaiko aktyvioji trupės dalis. Važiuodamas į Paryžių bijojau, kad bendraujama bus daug oficialiau, sausiau, bet viskas vyksta labai betarpiškai. Dar vienas įspūdis, labai svarbus: jautiesi patekęs į teatrą, kur trupė turi savo vidinius dėsnius, savo etinį kodeksą – tai toks primirštas dalykas. Kituose teatruose, kuriuose teko dirbti, to nejusti, o čia – net labai. Tai galioja ir teatro darbininkams, kurie yra labai vieninga komanda ir kurie labai stengiasi padėti spektakliui. (Nors dabar jie yra priversti streikuoti – tai labai prancūziškas dalykas. Jau antrą kartą su tuo susiduriam – prieš kelerius metus dėl streiko Avinjono festivalyje iš viso negalėjome suvaidinti „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“. Dabar viskas irgi kybo ant plauko – premjera artėja, o darbininkai oficialiai negali dirbti, nors nori mums padėt – taigi, streikuoja ir dirba tuo pat metu.)
Apskritai, žiūrėdamas į šitą teatrą galvoju, kad taip turėtų funkcionuoti ir mūsų valstybiniai teatrai – teatras kaip didžiulė įstaiga su senom tradicijom. Daugybę metų dirbantys aprengėjai, butaforai (kadaise, dar 90-taisiais tokių senų darbuotojų buvo ir dabartiniame Nacionaliniame), yra tokių, kurie dirba čia besikeičiant kartoms – su tuo susidurti labai įdomu. Nors, aišku, yra ir išvirkščioji didelio kolektyvo pusė, – pavyzdžiui, apšvietėjų komandos keičiasi kasdien, o besiruošiant mūsų spektakliui kyla karas: kas turi užsiimti kostiumais, kurie bus rengiami ant lentų – butaforai, ar kostiumininkai? Tačiau, be abejo, tradicinė šio teatro pusė man įdomiausia. Jie stengiasi būti šiuolaikiški, kvietėsi statyti Robertą Wilsoną, bet tradiciniai, paveldėti dalykai – pradedant interjerais, salėmis, cechais ir baigiant aktorių mokykla, specifine sceninio kalbėjimo maniera – intriguoja labiausiai.
Visa tai stengiamės inkorporuoti į kuriamą spektaklį: į sceną įnešam biustus iš holo, norėdami pabrėžti šio teatro specifiškumą, unikalumą kaip tam tikrą duotybę. Spektaklis bus gal kiek panašus į „Vasarvidžio nakties sapną“ – daug veiksmo, dinamikos, net lentos bus. Tiesą sakant, smarkiai rizikuoju bandydamas įgyvendinti šitą sumanymą tokiame tradiciniame teatre, nes jis turi ne tik išskirtinį statusą, tam tikrą laikyseną, bet ir pakankamai buržuazinius žiūrovus. Tai ne demokratiška Avinjono publika, „Comédie-Française“ lankytojai pratę prie tradicinio teatro. Jie kvietėsi rusų režisierių Anatolijų Vasiljevą ir jo premjera praėjo pakankamai skandalingai. Žodžiu, rizikuoju, bet nusvėrė nuotykio ieškojimas – galimybė susidurti su tokia teatrine kultūra man svarbiau už galutinį rezultatą, nors, aišku, norisi, kad spektaklį gerai sutiktų. Panašiai man kalbėjo ir aktoriai.
– O kokie jie, tie aktoriai? Kokias mokyklas jie baigę? Užsiminei apie specifinę jų sceninės kalbos manierą – ką turėjai galvoje?
– Beveik visi „Comédie-Française“ aktoriai yra baigę žymiąją Paryžiaus Konservatoriją, pagrindinę Prancūzijos ir vieną garsiausių Europoje teatro mokyklą. Patekę į šį teatrą jie tampa privilegijuotais – pirmiausiai darbu. Jie būna visiškai užimti, jie nevaidina niekur kitur, išskyrus tik kiną – nei televizijoje, nei kituose teatruose. Pradinis jų kontraktas sudaromas dvejiems metams, paskui – aštuoneriems, o jau tada meno taryba sprendžia, pratęsti kontraktą, ar ne.
Tarp aktorių justi didelė kūrybinė konkurencija, tačiau kartu ir stiprus solidarumas. Kai man reikėjo keisti vieną aktorių, buvo nelengva ir teko veikti be galo delikačiai – jį labai palaikė kiti. Tam žmogui tai buvo skaudu, bet reikėjo tai padaryti, ir aktoriai patys tai greitai suprato ir man padėjo. Taigi, šalia kūrybinės konkurencijos, esama ir solidarumo, ir sąmoningumo. Aš esu ten svečio teisėmis. Jos nemažos, bet svečias yra svečias. Subordinacija ten išsaugota kaip tradicijos dalis.
O dėl scenos kalbos – turėjau galvoje tai, kas būdinga prancūzams ir anglams: jie moka puikiai dirbti su tekstu. Lietuvoje tai yra silpnoji aktorių pusė. Prancūzų klasicistinis palikimas – artikuliuota, energinga kalba, akcentuota, logiška, fiksuota, net nesuprantant kalbos malonu klausyti. Rusų (ir mums būdinga) mokykla vaidina būsenas ir emocijas, o prancūzai susitelkia į kalbą, joje gimsta aistros. Jie vaidina ne emocijas, o aistras, aistringai išsako mintį. Tačiau, kai nėra teksto, jie užstringa.
– Ar Tavo užduotys juos stebino?
– Keisčiausia aktoriams buvo tai, kad aš priimu jų iniciatyvas: jie įpratę, kad režisieriai dažniausiai ateina su gatavais sprendimais ir aktorių nesiklauso. Todėl aktoriai gerąja prasme nustebę ir džiaugiasi, kad jų pasiūlymai tampa esmine spektaklio kūrimo medžiaga.
Teatro meno vadovė padėjo man pasirinkti aktorius – jie neabejingi, entuziastingi, pasitiki manim, ir kaip aktoriai labai geri. Aišku, sunku bendrauti per vertėją, nors Akvilė Melkūnaitė puikiai verčia. Kartais jaučiuosi lyg vairuočiau Paryžiaus gatvėmis užmerktomis akimis, klausydamas šturmano.
– O kaip vyksta repeticijos, koks jūsų darbo grafikas?
– Repetuojame nuo 12 iki 24 val. Tiesa, oficialiai, iki 22 val., bet repeticijos vyksta ir toliau, kol neateina užrakinti teatro ir įjungti signalizacijos. Galvojau, kad profsąjungos neleis šitaip dirbti. Bet aktoriai nesiskundžia – vienam pasidarė bloga, pagulėjo ant žemės ir vėl eina toliau, kita aktorė, tokia trapi, nuolat kur nors užsigauna – irgi, pleistrais apsiklijavusi, dirba toliau. Tikrai nemaniau, kad galėsiu čia visiškai realizuoti tai, ką norėjau. Bet kadangi jie patys norėjo fizinio, dinamiško spektaklio, buvo matę mano spektaklius, kas teatre, kas videoįrašus, ir atėjo tam pasiruošę. Spektaklis bus labai teatrališkas ir fizinis – skirsis nuo likusio „Comédie-Française“ repertuaro. Kaip patiks žiūrovams, nežinau, o aktoriai eksperimentuoja drąsiai. Tai, ką jie čia daro, jiems labai atsakinga – nesėkmė tokio lygio teatre reiškia daug. Todėl karališkųjų teatrų aktoriai paprastai labai atsargūs, bet šįkart to nėra.
Nepriklausomai nuo to, kaip pasiseks spektaklis, esu dėkingas likimui, kad čia dirbu. „Comédie-Française“ kultūra, žmonės, kurie čia dirba, yra puikūs. Nedažnai dabar gali rasti teatrą, kur būtų ir labai geras aktorių kolektyvas, ir visos darbo sąlygos. Savo teatre turiu aktorius, bet sąlygų darbui neturiu.
– Ar lieka jėgų ir laiko Paryžiui?
– Intensyvios repeticijos suteikia jėgų, adrenalino – anksti keliuosi ir iš ryto einu pasivaikščioti po miestą. Jie vienas kitą papildo – Paryžiaus įspūdžiai ir teatras. Poros, įsimylėjėliai mieste, teatre irgi tos pačios temos. O nusileidęs į metro pamatai daugybę būsimos premjeros plakatų ir supranti, kokia atsakomybė laukia.
Kalbėjosi Alma Braškytė
