Bekas spoksojo į jį apstulbęs. Po velnių, tas vaikiškas lietuviukas niekuo nenusileidžia Džimiui Hendriksui. Ak, ką čia! Jis pranoko Džimį Hendriksą. Vis dėlto jis lyg niekur nieko vaikšto po mokyklą, ir nė vienas žmogus nė neįtaria turint jį šitokių gabumų.
Dėmesio! Jei perskaitę aukščiau pateikiamą tekstą apie Džimį Hendriksą pranokstantį lietuvį suabejojote savo rega, korektoriaus sugebėjimais ar straipsnio autoriaus psichikos stabilumu, nusiraminkite – viskas kaip turi būti, o minimas lietuviukas tėra naujo romano herojus. Tekstas, kurį ką tik perskaitėte, – tai ištrauka iš netrukus pasirodysiančio jauno, bet jau spėjusio sulaukti puikių vertinimų vokiečių rašytojo Benedicto Wellso romano „Paskutinė Beko vasara“.
Debiutinis Benedicto Wellso romanas – tai užburianti knyga apie muziką, meilę, draugystę, masinantį šlovės spindesį, scenos žvaigždžių tykančius pavojus, galimybę po patirtos nesėkmės gyvenimą pradėti iš naujo ir niekuomet neblėstančią laimės viltį.
Vieną dieną susitinka nuolat į meilės žabangas įklimpęs vokiečių kalbos ir muzikos mokytojas Robertas Bekas ir be galo gabus muzikantas, tikras vunderkindas iš Lietuvos Raulis Kantas. Mokytojas, išgirdęs gitara grojantį ir dainuojantį Raulį, nusprendžia, kad šis „nešlifuotas deimantas“ jam bus puiki proga sugrįžti į sceną ir susigrąžinti šlovę. Bet genialūs buvusios roko žvaigždės planai griūna: ir Bekas, ir Raulis turi paslapčių, kurios viską sudėlioja savaip. Netikėtai į įvykių verpetą įsiveržia juodaodis vokietis, senas Roberto draugas Šarlis. Visus šiuos skirtingus žmones draugėn suveda roko muzika. Negailestingas, jokių tabu nepripažįstantis šou verslo pasaulis dramatiškai laužo jų likimus.
Benedictas Wellsas gimė 1984 m. Miunchene, vaikystę praleido Šveicarijoje, pakeitė kelias internatines mokyklas Bavarijoje. 2003 m. išvyko į Berlyną, kur apsisprendė nestudijuoti ir atsidėti rašymui. Jo debiutinis romanas „Paskutinė Beko vasara“ (2008) sulaukė puikių kritikų atsiliepimų, apdovanotas Bavarijos premija (Bayerische Kunstförderpreis), o pirmasis knygos tiražas išpirktas vos per keletą mėnesių. Netrukus istoriją ketinama paversti filmu.
Nors Benedictas savo dienas leidžia ne universitete, o prie rašomojo stalo, jo gyvenimas mažai skiriasi nuo bendraamžių. Kaip ir visi, jis negali gyventi be muzikos: kompiuteris, ausinės ir iTunes – ir Benedictas jau savo pasaulyje, kur ir gimsta jo istorijos. Muzika – tai terpė, kurioje rutuliojasi visas romano „Paskutinė Beko vasara“ veiksmas. Knygos savitumas – ji tarsi dvipusė LP plokštelė, su dainomis A ir B pusėse, intro. Tai simbolizuoja dvi skirtingas pagrindinio veikėjo gyvenimo puses: sąstingį ir judesį, pakilią nuotaiką ir melancholiją, paviršutiniškumą ir gilumą. Pagrindinė tema – genijaus ir vidutinybės kova.
Kaip ir visiems paprastiems jo amžiaus vaikinukams, Benedictui patinka vaikščioti naktinėmis Berlyno gatvėmis arba linksmintis, o grįžus paryčiais išlieti popieriuje užplūdusias mintis. Tiesa, šios „rašliavos“ virsmas knyga anaiptol nebuvo lengvas, teko iškęsti nemažai neigiamų atsakymų iš leidyklų. Tačiau jaunasis rašytojas, atrodo, tikrai pasirengęs eiti keliu, kurį pasirinko. „Du dalykai padėjo man ištverti: visų pirma, aš visuomet vertinu konstruktyvią kritiką, ir net jei kai kurie pradeda nuo frazės „tai buvo šlamštas“, vis tiek stengiuosi juos išklausyti. Antra, tas aplinkinių nepasitikėjimas ir kartu tikėjimas, kad tai, kas nesunaikina, padaro tvirtesnį, mane nepaprastai motyvavo. Aš tiesiog negalėjau pasiduoti, man privalėjo pavykti, kad įrodyčiau, jog jie neteisūs!
Dabar Benedictas jau gali būti ramus – jam vos 25-eri, o didžiausia jo svajonė jau įgyvendinta – jis tapo rašytoju! „Pasiekiau savo didžiausią svajonę ir jaučiuosi labai atsipalaidavęs, – prisipažįsta Benedictas. 2011-aisiais metais vaikinas planuoja užbaigti jau trečiąjį savo romaną (2009-aisiais buvo išleistas „Keistuolis“ (Spinner). Tikėkimės, kad rašydamas Benedictas ras laiko apsilankyti Lietuvoje ir papasakoti, kas jį taip įkvėpė, kad net nusprendė suteikti savo herojui Lietuvos tautybę.
