Nacionalinė programa „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009” pristato naują iniciatyvą – geriausių Rusijos teatrų pristatymas Vilniuje 2009 m. rudenį. Šis projektas rengiamas bendradarbiaujant su žymiausiu Rusijos teatro festivaliu „Auksine kaukė“ (Maskva), Rusijos teatrų bei miestų atstovų pagalba.
Spalio 15 - 20 dienomis Vilniuje įvyks teatro festivalis „Auksinė kaukė Lietuvoje”, kurio metu bus pristatyti geriausi Rusijos spektakliai. Teatro gerbėjai turės progą susipažinti su žymių režisierių Levo Erenburgo, Alvio Hermanio, Sergejaus Ženovačiaus kūrybiniu braižu ir pasigėrėti puikia aktorių Čulpan Chamatovos bei Jevgenijaus Mironovo vaidyba. Festivalio programoje – trys ryškiausi, prestižinį “Auksinės kaukės” apdovanojimą pelnę ar jam nominuoti bei tarptautinį pripažinimą pelnę spektakliai: graudžiai juokingos Maskvos Nacijų teatro “Šukšino istorijos”, Teatro meno studijos etikos ir stilistikos principus atliepianti “Benykstanti giminė” bei šokiruojanti ir aistra įelektrinta Magnitogorsko A. Puškino vardo teatro “Audra”.
Aukštasis aktorinis pilotažas
Idėja statyti spektaklį pagal rusų sovietmečio aktoriaus, režisieriaus ir rašytojo Vasilijaus Šukšino apsakymus kilo latvių režisieriui Alviui Hermaniui - Naujojo Rygos teatro meno vadovui, tarptautinių teatro premijų laureatui. Jo iniciatyva sutapo su Maskvos Nacijų teatro, kuriam vadovauja aktorius Jevgenijus Mironovas, tikslais. A. Hermanis ne sykį ėmėsi rusų literatūros pastatymų, bet niekada nedirbo su rusų aktoriais. “Šukšino istorijose” jis subūrė trupę, į kurią be paties Mironovo atėjo ir viena ryškiausių bei talentingiausių viduriniosios kartos atstovių Čulpan Chamatova. Jie kartu nukeliavo į Altajų, Šukšino tėvynę susipažinti su Šukšino apsakymų prototipais. Režisieriaus bendražygė, scenografė ir fotografė Monika Pormalė įamžino Altajaus gyventojų veidus. Dabar jie žiūri į mus nuo scenos. Tačiau aktoriai nebando pamėgdžioti šių žmonių, neperima jų kalbos ir manierų. Stilių, kurį pasirinko režisierius, galima būtų pavadinti hiperrealistiniu grotesku. Kaimo „bobutes“, kolūkiečius, keistuolius, girtuoklius ir tinginius čia vienija šiek tiek klouniška prigimtis. Tačiau, pasak kritikų, spektaklis “Šukšino istorijos” tik dar kartą įrodo, “kad sienos tarp mūsų yra menamos, kad iš esmės pasaulis yra vieningas, ir, kad ir koks būtų tragiškas, jame vis dėlto gyvena geri žmonės”. Spektaklis atrodo visiškai paprastas ir naivus tačiau, šis paprastumas – apgaulingas. Spalvingos žmonių istorijos iš praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio kaimo, skamba naujai ir aštriai dėka atsidavusių aktorių, kurie kiekvienoje iš dešimties Šukšino istorijų žaisimingai keičia šukuosenas, kostiumus, manieras, intonacijas. “Šukšino istorijos” – tikra aktorinio meistriškumo šventė, kurioje dalyvauti – vienas malonumas.
Šeimyninės kronikos
Žiūrovai taip pat pamatys vieno sėkmingiausių teatrų Maskvoje, pasivadinusio Teatro meno studija spektaklį “Benykstanti giminė”, kuris tapo “Auksinės kaukės” laureatu dviejose kategorijose - geriausias mažos formos spektaklis, geriausias režisierius; o jauna aktorė Marija Šalašova už pagrindinį vaidmenį pelnė specialų žiuri prizą. „Benykstanti giminė” - bandymas atsigręžti į praeitį, kad suprastume, iš kur mes, kas yra „giminė“, - sako Sergejus Ženovačius – Piotro Fomenkos mokinys, pedagogas ir režisierius, pagarsėjęs savo gebėjimu subtiliai inscenizuoti literatūros klasiką “Benykstančios giminės“ herojus regime kaip atgijusius praėjusio laiko pavidalus. O neskubriame rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo teatriniame skaityme slypi toks stiprus žavesys, kuris įtraukia žiūrovus kaip geras kriminalinis serialas. Ir tai tik labiau didina prarają tarp ano ir mūsiškio laiko, širdžiai artimos senovės ir negailestingos realybės. Režisierius puikiai moka išvesti dvasios kilnumo ir tyrumo formulę ir užduoda retorinį klausimą: kaip suderinti mus supančią realybę ir mumyse gyvus idealus? “Intelektualus linksmumas – tai pagrindinė spektaklio tonacija, kuri leidžia rimtai svarstyti tokius klausimus, kaip pilietinė ir krikščioniška pareiga, bendros gerovės ir asmeninio išsigelbėjimo paieškos. Įkurdinęs scenoje šią utopiją, Sergejus Ženovačius neskuba jos sugriauti, palikdamas tikėjimą idealu net tada, kai siužetas bando jį sugriauti”, - apie spektaklį “Benykstanti giminė” rašo teatro kritikai.
Penki pūdai meilės
Vilniuje pamatysime ir Rusijos žiūrovus šokiravusį režisieriaus iš Sankt Peterburgo Levo Erenburgo Magnitogorsko A. Puškino teatre pastatytą spektaklį “Audra”. Legendinio Georgijaus Tovstonogovo mokinys drąsiai “perrašė” visiems žinomą Aleksandro Ostrovskio “Audrą” ir 2008 metais pelnė “Auksinę kaukę” už geriausią sezono pastatymą. Pasak kritikų, “Audra” bei ankstesnis režisieriaus spektaklis “Dugne” sudaro savotišką diptiką apie gyvenimą Rusijoje. Netruko laukti, kol šis spektaklis pelnys tarptautinės auditorijos simpatijas.
Magnitogorsko „Audroje“ siaučia tikros aistros – scenoje tai bedieviškai geriama, tai karštai meldžiamasi. Kad kaip nors atvėsintų savo herojų įkarštį, režisierius Levas Erenburgas su dailininku Aleksejumi Votiakovu net įrengė Volgos upę imituojantį užutekį, į kurį žemyn galva paeiliui neria vos ne kiekvienas spektaklio herojus. Tačiau tai, kad šiam margam ir smarkiam pasauliui gresia katastrofa, akivaizdu iš karto. Spektaklis – tai režisieriaus vaizduotės polėkis ir meistriškai aktorių suvaidnti etiudai. Ostrovskio tekstas spektaklyje ryžtingai sutrumpintas, dar ryžtingiau prikurtas ir kategoriškai permąstytas. Garsiai griaudintis žiūrovų juokas spektakliui įpusėjus pamažu tyla. “Puikiai atkurtą rusišką atmosferą čia kiaurai persmelkia šiuolaikinio žmogaus sąmonė. Šis žmogus gerai išmoko, kad baisiausia yra ne nusižengti įstatymams, o tai, kad Kūrėjas yra visiškai kurčias, jis negirdi savo vaikų”, - apie “Audrą” rašo laikraštis “Izvestija”.
“Auksinės kaukės” primatavimas sostinei
Šiemet nacionalinė Rusijos teatro premija ir festivalis „Auksinė kaukė“ mini 15 metų sukaktį ir pirmą kartą atvyksta į Lietuvą. „Auksinės kaukės“ afišose visada matome ryškiausius, reikšmingiausius įvairių teatro žanrų spektaklius iš Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miestų. Žiūrovai gauna unikalią galimybę susipažinti su būdingiausiais ir svarbiausiais rusų teatro kultūros reiškiniais. Nacionalinę rusų teatro premiją „Auksinė kaukė“ 1994 m. įsteigė Rusijos teatro sąjunga. Ji skiriama visų scenos meno žanrų spektakliams: dramai, operai, baletui, operetei ir miuziklui, lėlių teatrui. „Auksinė kaukė“ – Rusijos teatro festivalis, kasmet pavasarį Maskvoje pristatantis reikšmingiausius pastatymus iš įvairių šalies miestų.
„Auksinė kaukė“ skiria ypatingą dėmesį gastrolėms šalies regionuose ir užsienyje, kartu su Rusijos kultūros ministerija rengia programą „Geriausi spektakliai Rusijos miestuose ir Baltijos šalyse“.
2006 m. rusiški spektakliai buvo parodyti Estijoje ir Latvijoje. Šie festivaliai tapo tradiciniai ir kasmet vyksta ne tik sostinėse – Rygoje ir Taline – bet ir mažesniuose miesteliuose.
Šiandien „Auksinė kaukė“ – ne tik autoritetingas ir prestižinis teatro meno apdovanojimas, bet ir kultūros institutas, užsiimantis esminiais teatro raidos klausimais.
Festivalis “Auksinė kaukė Lietuvoje” yra Nacionalinės programos “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” dalis. Organizatoriai tikisi, jog iniciatyva pristayti Lietuvoje geriausius gilias tradicijas turinčio Rusijos teatro spektaklius taps kasmetiniu teatro festivaliu.
Spektakliai bus rodomi Ūkio banko Teatro arenoje bei Menų spaustuvėje Vilniuje. Bilietus platina “Tiketa”.
