Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, gegužės 25 d., antradienį, 17 val. vyks paskutinysis šį sezoną projekto „Paskutinį mėnesio antradienį pasimatymas su...“ susitikimas. Pokalbis Kauno paveikslų galerijoje vyks su poetiškuoju grafiku Romualdu Čarna.
Šiuo metu A. Žmuidzinavičiaus muziejuje veikia autorinė dailininko paroda. Ji vyks iki š. m. birželio 6 d.
Susitikimo metu veiks improvizuota kavinė.
Romualdas Čarna – tai vienas ryškiausių vyresnės kartos lietuvių grafikų, gyvenančių Kaune, laikinojoje Lietuvos sostinėje. Gal todėl jam visada rūpėjo tradicinė kultūra, joje sukaupti dvasiniai lobiai, istorinė tautos praeitis. Kūrybai impulsus teikė turtingi Lietuvos kultūros klodai nuo pagonybės iki šių dienų. Jo kūriniai visada patraukia dėmesį tobulai atliktos mišrios technikos subtilybėmis, vaizdų poetišku polėkiu, stipriu erdvės pojūčiu, netikėtu istorijos suaktualinimu.
Nebuvo jo estampuose „lengvų“, žaismingų motyvų – gėlyčių lapelių, verpsčių, tautinių ornamentų, kaip daugumos lietuvių grafikų (ypač moterų) darbuose. Užtat buvo dramatiški tikrovės atspindžiai ir šviesesnio gyvenimo viltis. Buvo archeologinė Lietuvos praeitis su tautosaka, dainomis, ir padavimais, su pagoniška kultūra, gintaro kelio poezija. Buvo istorinė praeitis, įamžinta ąžuolo, žalčio ir kitais mitologiniais simboliais, medžio šakų ir lapų neramiu ritmu ar kalnų dinamiškų formų šauksmu išreikštos gyvenimo negandos. Buvo skausmingas nūdienos ir netolimos praeities pajutimas, stilistiškai artimas ekspresionizmui. Šios nuotakos atsispindėjo ne vien dailininko sukurtuose estampuose, bet ir portretuose: J. Grušo, J. Miltinio, V. Mykolaičio-Putino, A. Lukšto. Sklidinas dvasinių prieštaravimų nuotaikas jis neretai išreikšdavo per gamtos vaizdus („Kartos“, 1972, „Kopų nuotaikos“, 1973, „Atsisveikinimas“ (Dailininko K. Palioko atminimui),1978). Kaip ir visi jo amžininkai, siekė sukurti originalų, individualų stilių.
Pastebimai pasikeitė dailininko kūryba atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Gilėjo ir plėtėsi dabarties ir praeities įžvalgos, išreikštos lyriniais vaizdais ir abstrakcijomis, kur ne tikrovės vaizdas, ne stiliaus ieškojimai, o kūrinio dvasia leidžia pajusti Čarnos išgyvenimus ir mąstymo kryptį, jo begalybės ilgesį. Peizažo forma tapo imliausia dailininko meninių problemų sprendimui. Jo sukurti lakštai prisipildė subtilios jausenos, harmonijos ir poetinio polėkio. Keitėsi kūrinių atlikimo būdas. Linoraižinius išstūmė mišri technika, suteikianti daug didesnes vaizdo galimybes. Juodo – balto kontrastų meninę kalbą pakeitė sudėtingos technikos didelių formatų spalvoti lakštai, kolorito supratimu, neretai artimi tapybai. Maištingą, emocionalų autoriaus charakterį nušlifavo metai, patirtis, dvasiniai interesai. Palyginus ankstesnius ir vėlesnius darbus, galima net pagalvoti, kad tai dviejų skirtingų autorių kūriniai. Juos sieja tik preciziškas atlikimas, platūs užmojai, rimtas požiūris į kūrybą.
Dr. Nijolė Tumėnienė
