Sakoma, kad Klaipėdos universiteto dėstytojas, režisierius ir teatrologas Petras Bielskis - tikra Dievo dovana universitetui ir studentams. Dovana visai Lietuvai, kuriai jis už ačiū kuria teatro fenomeną.
P. Bielskis dienraščiui „Vakarų ekspresas“ prisipažino, kad pilietiškumas yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. „Maniau, kad mane jau visi pamiršo. Neretai žmonės į akis pasako, kad mano vertybės - tai pelėsiais apaugusi atgyvena, tačiau aš jomis tikiu“, - kalbėjo dėstytojas, rašo „Respublika“.
„Taip negali būti“
- Kaip jums atrodo, kodėl studentai jus vadina Dievo dovana?
- Turiu lietuvių filologiją ir režisūrą studijuojančių mergaičių kursą. Atnešiau joms senų plokštelių, kad pasiklausytų partizaniškų dainų. Pasišiaušė, joms tai neįdomu. Aš sakau: „Paklausykite. Ar girdite trečią balsą?“ Kokį? Negirdi. Klausosi per ausines „bumčikų“, klausa atbukusi. Klausomės iš naujo, vėl ir vėl, kol išgirsta. O tada pasiūlau joms pabandyti padainuoti tą dainą trimis balsais. Neišeina... Bando dar kartą ir dar kartą, ir džiaugiasi, kai pavyksta. Dabar pačios gieda.
Man atrodo, kad esminis dalykas yra žmogaus kilmė, jo šaknys. Jeigu jų nėra - nėra nieko, žmogus nežino, kaip gyventi.
- Esate antiglobalistas?
- Ar žinote, kaip valstietis, auginantis paršiukus, užkirsdavo kelią didesniam paršui, kad šis nenuskriaustų mažesnių? Į lovį, iš kurio ėda paršiukai, jis įdėdavo skersinukus. Jeigu skersinukų nėra – didysis paršas atsistoja skersai lovio ir mažiukų neprileidžia. O kai yra tarpinukai, jis negali pasinaudoti savo įžūlumu ir suėsti viso ėdalo, mažiukai apibėga iš kitos pusės.
Kas yra globalizacija, bendra Europa? Tai yra tų skersinukų pašalinimas. Dabar prie lovio atsistojo didelė bjauri finansinė kiaulė ir prasidėjo krizė.
Ir su kultūra tas pats. Pasiėmiau Vilniaus-Europos kultūros sostinės programėlę. Skaitau ir nieko nesuprantu. Ar tai vyksta Liuksemburge, ar Anglijoje? Nė vienos lietuviškos pavardės, nė vieno lietuviško menininko...
Buvau konferencijoje Vilniuje, kurioje atsakingas žmogus pradėjo aiškinti, kad Salomėja Nėris, Žemaitė yra „nupezusios“, kad jų kūrybos nereikia įtraukti į literatūros mokymo programas mokykloje. Kas siūloma vietoje literatūros klasikos - nepasakė.
Manau, kad toks žmogus serga, jis viduriuoja. Negana to, jis viduriuoja ne tualete, o mums ant galvos, nori, kad ir mes susmirdę būtume. Tai netvarka. Taip negali būti.
„Aš nekolekcionuoju klojimų“
- Vis dėlto - kokia prasmė šiais laikais kaip senovėje vaidinti klojimo teatruose?
- Ar žinote kaip ir kodėl kilo klojimo teatrų sąjūdis sovietmečiu? Tai buvo mūsų pilietinė priemonė, kurią pasitelkėme siekdami išsaugoti gražius istorinius klojimų pastatus, kurie melioracijos laikais buvo lyginami su žemėmis.
Dabar mums iš tiesų nėra būtinybės vadinti klojimuose - galime tai daryti bet kur, ir darome. Pernai susirinkome sodyboje prie Tauragno ežero. Privažiavo daugybė žmonių. Tai rodo, kad klojimo teatras nėra pelėsiais apaugusi seniena.
Šiemet paskambino man iš Šilalės ir pasiūlė padaryti šventę Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ant Medvėgalio kalno. Dabar galvoju, ką ir kaip toje erdvėje galima padaryti.
Klojimo teatro kultūra - nėra vaidinimas klojime, tai mūsų pasaulio matymas, apie kurį norime papasakoti ir kitiems. Manęs kartais pašaipiai paklausia, kiek aš tų klojimų turiu. Aš nekolekcionuoju klojimų, aš džiaugiuosi ir didžiuojuosi žmonių požiūriu, bendruomene.
Kova už avilį
- Pilietiškumą tapatiname su bendruomeniškumu?
- Man atrodo, kad pilietiškumas yra susiklausymas. Aš viską imu iš gamtos. Pažiūrėkite, koks susiklausymas yra avilyje. Vienos bitės skrenda toliausiai į laukus, renka medų. Ar joms kas nors moka už tai? Nemoka. O kodėl jos tai daro? Toks jų pašaukimas. Kai kyla reikalas joms mirti už avilį - jos miršta. Pasirinkimo nėra.
Atsimenu savo vaikystę. Buvau gal ketverių metukų, kai į kaimą visiems ūkininkams atėjo Smetonos nurodymas, jog kiekvienas, priklausomai nuo to, kiek turi žemės, turi išpilti atitinkamo ilgio kelio atkarpą. Tai reiškia, jog reikia iškasti griovius, suvežti žvyro. Subėgo viso kaimo vyrai pas mus, nes mano tėvas mokėjo skaityti ir suprato žemėlapius, kuriuose buvo nurodyta, kokioje vietoje tą kelią reikės tiesti. Vyrai pyko, sakė: „Jeigu mes mesime darbus - rugiai išbirs, derlių prarasime“. Atsimenu tėvo žodžius: „Vyrai, jeigu prezidentas pasakė, vadinasi – reikia“. Visi kaimo vyrai su arkliais išvažiavo tiesti kelio.
Žmonės suprato, kad kelias yra labai svarbus dalykas. Svarbesnis nei derlius. Tai, mano supratimu, yra pilietiškumas, susiklausymas. Niekas nepasakė, kad Smetona beprotis, kad javapjūtės viduryje sugalvojo kelią tiesti.
Ar prisimenate Baltijos kelią? Mes važiavome prie Pasvalio. Nuo Šiaulių, Radviliškio link Pasvalio yra tik du keliai, o mašinos važiavo aštuoniomis eilėmis, laukais. Visi į tą pusę. Susidūrė du automobiliai toje spūstyje, vienam nulėkė sparnas. Vairuotojas tik ranka numojo ir toliau važiavo. Tada tai nebuvo svarbu.
Išsivaduoti iš baimių
- Kas jums svarbu šiuo metu?
- Man pačiam nieko nereikia, gyvenu savo gyvenimą ir tiek. Juk visi žinome, kad esame tik dulkės kosmose, kurios kažkur lekia. Ir mirties aš nebijau. Po manęs liks mano vaikai, jų vaikai. Dirbu universitete ir gaunu algą, tačiau kitą 50 procentų savo darbo darau be atlygio, dirbu bendruomenei. Nebijau jokios krizės. Reikėtų 2 mėnesius atsisakyti algos - ir atsisakyčiau. Turiu truputį susitaupęs ir kaip nors kruopomis pasimaitindamas pragyvenčiau.
Man atrodo prasminga susitikti su bendraminčiais, apsikabinti, pabendrauti, ką nors gražaus padaryti. Jaučiu pareigą padėti savo gentainiams.
- Padėti gentainiams?
- Pažiūrėkite, kokie gražūs, tikri yra kaimo žmonės. Mūsų valstybėje jie palikti likimo valiai, apleisti. Taip pat ir jauni žmonės. Klojimo teatro kultūrą puoselėti jau perdaviau jauniems žmonėms, o pats dabar esu labiau susirūpinęs mokykliniu teatru. Man labai skaudu, kad mokykloje pagrindine jėga tapo šiurkštumas. Vaikai negerbia, neklauso mokytojų, šie juos tramdo, muša. Negerai.
Vaikams mokykloje turėtų būti įdomu. Kaip to pasiekti? Man pavyksta susikalbėti su vaikais, su kuriais niekas nesusikalba. Kaip? Žaidimais. Mokyklinis teatras suteikia tokią galimybę.
Tauragėje drauge su vietinės valdžios atstovu Sigitu Kancevyčiumi suradome lėšų mokytojams, kad šie imtųsi tokios veiklos, Šilalėje sulaukiau didelio palaikymo ir dabar Vakarų Lietuvoje jau yra 40 mokyklinio teatro taškų. Suorganizavome Laukuvoje seminarą. Pedagogai klausia, kaip dirbti. Vaikai išmoksta tekstą, bet vaidinti nemoka.
Aš pasikviečiau vaikus, paskaitėme tekstą, kalba apie baimę. Kaip suvaidinti baimę? Ko jūs bijote, klausiu vaikų, ir jie pradėjo vaidinti, ko jie bijo, kaip jie baimę supranta. Mokytojai stebisi, ką aš padariau.
Nieko, paprasčiausiai paleidau vaikus, leidau jiems žaisti. Tikiu, kad žaisdami jie suras esmines vertybes, išsivaduos nuo savo baimių.
Jurga Petronytė
