Baltijos šalys po truputį pradeda užimti itin svarbią vietą tarptautinėje operos arenoje. Šį reiškinį puikiai iliustruoja tai, kad įžymioji režisieriaus Antony’o Minghellos „Madam Baterflai“, pristatyta Anglijos nacionalinėje operoje bei vėliau pradėjusi Peterio Gelbo erą „Metropolitan opera“ teatre, yra koprodukcija su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.
Vilnius pratęsė savo aukštos kokybės pastatymų šleifą priimdamas į glėbį provokuojančiąją „Salomėją“, režisuotą Davido Aldeno. Spektaklio programėlėje režisierius pareiškė, kad „publikai visada reikia suteikti galimybę nustebti“. Tačiau įvardyti didžiausią šio pastatymo staigmeną išties sunku.
Viena iš tokių galėtų būti pati spektaklio pabaiga, kai vykdydamas Erodo paliepimą nužudyti Salomėją Erodiados pažas čiumpa kulkosvaidį ir nušauna ne tik patį Erodą, bet ir Erodiadą. Nepamirškime ir šokio. Kai Salomėja jau yra bepradedanti šokti, iš scenos viršaus nusileidusi siena atskiria Erodą ir publiką nuo veiksmo. Prakeikimas! Pasirodo kelios mažos mergaitės, apvilktos pobūvio suknelėmis, o joms iš paskos atseka paslaptinga figūra, apsivyniojusi skraistėmis tarsi pilvo šokio šokėja. Nutraukus visas skraistes pasirodo, kad tai – Erodiada. Ir vėl prakeikimas!
Pagaliau pati Salomėja, grėsmingai mosuodama pistoletu, priverčia Erodą išsirengti iki apatinių. Jis tai daro nenoriai, bet tradicinis šūksnis: „Ah! Herrlich!“ paliudija, kad šiame striptize tetrarchas, matyt, patyrė kai ką malonaus… Tuo tarpu Salomėja, glamonėdama nukirstą Johanano galvą, elgiasi ne taip drastiškai kaip jos patėvis.
Abstrakčios dvigubos Paulo Steinbergo dekoracijos itin išraiškingos ir įdomiai atsiveria parodydamos publikai Erodo puotos svečius, kurie, savaime suprantama, greitai susidomi greta jų vykstančia šeimos drama. Vienu metu scenoje „pribarstoma“ Kristaus gimimo paveikslo veikėjų, tarsi „Salomėjos“ ryšiui su Naujuoju Testamentu būtų reikėję tokio akcento… Erodas vilki mėlyną karinę uniformą, o scenoje, užimdama mėnulio vietą, kabo didžiulė raudona žvaigždė, tarsi Lietuvos komunistinei praeičiai būtų reikėję tokio akcento…
Salomėjos vaidmenį atliko LNOBT dramatinis sopranas Sigutė Stonytė. Nors kai kuriuose partitūros epizoduose solistei pritrūko idealaus vokalinio aštrumo, savito skambesio, būtino šiai partijai, vis dėlto vaidmuo spinduliavo nenuginčijama vidine jėga ir buvo pristatytas itin įtaigiai.
Mikolajus Zalasinskis su griausmingu ryžtu perteikė Johanano pareiškimus. Pawelo Wunderio Erodas žavėjo verbaline tvarka ir vokalinėmis galimybėmis. Tuo tarpu Erodiada – turtingo balso tembro savininkė Ligita Račkauskaitė – tapo nuostabiai pasileidusia tetrarcho žmona. Audrius Rubežius puikiai išryškino meilės kančiose skendinčio Naraboto muzikinį lyrizmą.
Dirigentas Jacekas Kaspszykas, buvęs Varšuvos didžiojo teatro meno vadovas, šio sezono pradžioje įžengė į LNOBT meno vadovo postą. Čia jis užėmė tvirtą lyderio poziciją, kuri išsirutuliojo į itin aukštus muzikinius standartus. Ir jis turėtų jaustis laimingas, kad perima orkestrą, gebantį atlikti „Salomėją“.
George Loomis
"Opera“, 2007 m. balandis
