Nežinau, ar tai yra problema. Neturiu supratimo, ar tai laikytų problema tie, kurie sveikino įstatymo dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio atsiradimą. Tačiau istorija nutiko ir kaip kiekviena istorija ji stiebiasi būti papasakota.
Įprotis lankytis knygynuose man liko nuo senų laikų. Tiesa, pastaruoju metu knygų perku nedaug - iš dalies ir todėl, jog kažkaip nejučia ėmiau vadovautis kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio rekomendacija prisėsti prie kažkada įsigytų, bet tik pavartytų, neperskaitytų tekstų kalnų – sakau šitai, beje, be jokios ironijos. Taigi, užsuku į vieną Vilniaus knygynėlį – šiaip, be jokio reikalo, tiesiog pasidairyti, paskenuoti aplinką. Žmonių nedaug, keli kažkur matyti. Knygynuose panašiai kaip Filharmonijoje ar Mokslų akademijos bibliotekoje – kontingentas gana stabilus, lankosi atpažįstama publika. Žinoma, pasitaiko ir proginių pirkėjų, švenčių dienomis jie paskandina nuolatinius, tačiau tradicinius lankytojus pažinti vis dėlto nesunku. Gal iš laikysenos, iš kažkokio ypatingo santykio su knyga. Štai prie lentynos su verstine grožine literatūra stoviniuoja jaunuolis su akinukais. Iš pažiūros jam maždaug penkiolika (paskui paaiškėjo, jog keturiolika), knygyne jis jaučiasi laisvai tarsi senbuvis. Varto nestorą knygelę minkštais viršeliais. Prieinu arčiau. Williamo S. Burroughso „Nuogas kąsnis“, išleido solidi leidykla „Baltos lankos“.
W. S. Burroughsas – žymus ir skandalingas amerikiečių rašytojas, eseistas. Dar jį galima būtų vadinti socialiniu kritiku beigi visų galų menininku. W. S. Burroughsas mirė prieš dvylika metų, 1997-jų rugpjūčio antrąją. Tuomet kaip tik lankiausi Londone ir turėjau puikią progą įsitikinti, kokią įtaką anglosaksiškai avangardinei kultūrai padarė šis žmogus. Visą savaitę viešojoje erdvėje netilo W. S. Burroughso vardas – ir dokumentiniai filmai, ir interviu, ir prisiminimai, ir susižavėję vertinimai... Neatsitiktinai ant knygos „Nuogas kąsnis“ pateiktas pluoštas citatų, liudijančių, jog be šio menininko neįmanoma adekvačiai suvokti ne tik beat generacijos, bet ir visos avangardinės literatūros. Tai išties chrestomatinė figūra, be kurios joks šiuolaikinės literatūros vadovėlis yra neįmanomas.
Prisipažinsiu, žmonės knygynuose man yra ne mažiau įdomūs, nei knygos. Man smalsu, ką jie perka. Kodėl perka būtent šitai. Kaip renkasi ir atsirenka, kokiais kriterijais vadovaujasi. Kita vertus, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis tapo antraja mano profesija, todėl užmegzti pokalbį buvo nesunku. Jaunuolis kiek pasimuistęs prisipažino esąs aistringas skaitytojas. Pastaruoju metu jį esą labai traukia šiuolaikinė literatūra. Jacką Kerouacą skaitęs angliškai. W. S. Burroughsą į rankas paėmęs pirmąsyk. Žinoma, knygelę pirksiąs, nes ekscentriškasis rašytojas leidėjų pristatytas kaip didis autoritetas. Taip, pasak britų rašytojo ir literatūros apžvalgininko Williamo W. Selfo, kurio citata buvo pateikta ant paskutinio knygos viršelio, „Burroughsas buvo paskutinis didysis literatūrinio modernizmo stabas, o "Nuogas kąsnis" – svarbiausias jo veikalas. Tarsi narsus vidinės žmogaus erdvės tyrinėtojas, Burroughsas nepabijojo savo paties sąmonę paversti savotiška laboratorija, kurioje leido daugintis pačioms kraupiausioms ir lengviausiai užkrečiamoms idėjoms. Šitaip – lyg alchemikas ir psichologas vienu metu – jis sugebėjo neklystamai tiksliai išpranašauti kraupų žmonių elgesį postapokaliptinėje antroje dvidešimtojo amžiaus pusėje. Nuogą kąsnį privaloma perskaityti visiems, kurie negali atsikratyti iliuzijų; kaip sakė autorius: „Ištrinkime pasaulį“. Kaip tokio rašytojo knygos neįsigyti! Ypač, kai jis artimai draugavęs su J.Kerouacu, o tau – keturiolika.
Jaunuolis ištipena iš knygyno su „Nuogu kąsniu“, aš dar pasitrynu prie lentynos, pasklaidau W. S. Burroughso kūrinį. Štai citata, beje, visiškai atsitiktinė.
„Neutralas užneria kilpą berniukui ant kaklo ir užveržia mazgą, paglostydamas kairįjį paausį. Berniuko penis susitraukė, kiaušiukai maži. Jis žiūri tiesiai prieš save ir giliai kvėpuoja. Neutralas slenka aplink berniuką, graibydamas jį ir pašaipiais hieroglifais glamonėdamas jo genitalijas. Jis kelissyk kluptelėjęs užeina berniukui už nugaros ir sugrūda pimpį jam į šikną. Stovėdamas kraiposi į visas puses.
Svečiai tildo kits kitą, kumščioja ir kikena.
Staiga neutralas stumteli berniuką pirmyn, paleidęs nuo savo pimpio. Jis palaiko jį, uždėjęs rankas ant klubų kaulų, pakelia stilizuotų hieroglifų rankas ir nusuka berniukui sprandą. Berniuko kūnas suvirpa. Jo penis trimis dideliais mostais pasistoja, kilstelėdamas klubus, iškart ejakuliuoja.
Jo akyse sproginėja žalios kibirkštys. Saldus dantų skausmas perveria kaklą, stuburą iki par šakumo, ir kūnas rangosi malonumo traukuliuose. Pro pimpį išsisunkia visas jo kūnas. Paskutinis traukulys paleidžia per raudoną sceną didelį spermos fontaną tarsi krintančią žvaigždę.
Švelniai kliuksėdamas, berniukas krenta į žaidimų automatų ir nešvankių paveikslėlių labirintą. Iš jo šiknos dailiai iššauna aštrus šūdas. Liekną kūną drebina bezdalai. Per didžiulę upę žaliais gomulais šaudo raketos. Džiunglių prieblandoje jis girdi tyliai pukšint variklį... po tyliais uodo Anopheles sparnais.
Neutralas vėl užsismaukia berniuką ant pimpio. Berniukas kirba tarsi pasmeigta žuvis. Neutralas siūbuojasi berniukui ant nugaros, jo kūną tąso skystos bangos. Iš pravertos, mirties sušvelnintos ir abejingos burnos berniuko smakru varva kraujas. Neutralas, drėgnas ir pasisotinęs, šlumšteli ir sukniumba“. (p.65)
Taip, tai tikras žodžio meistro tekstas. Kitas dalykas – kokio žodžio?
Įdomu, nuo kelerių metų senasis iškrypėlis W.Burroughsas būtų sutikęs leisti tokį tekstą skaityti savo sūnui Biliui?
„Kas dvi valandas leidžiuosi eukodolį. Vienoje vietoje galiu įbrukti adatą tiesiai į veną, ji lieka atvira tarsi raudona pūliuojanti burna, nešvankiai sutinusi, o susileidus pamažu susirenka lašiukas kraujo ir pūlių“. (p. 56)
Dar?
„Namų bybys su dviejų pėdų ilgio cigaru kyšteli galvą pro sieną...“ (p. 71)
Dar?!
„Kunigą spyriais užhipnotizuojame ir įkalbame, kad jis netrukus patirs hipostatinę sąjungą su avinėliu – tuomet jam į subinę suvaroma sena ištvirkusi avis.“ (p.27)
Na, dar – pabaigai...
„Dvi arabės žvėrių veidais nutraukė mažo baltapūkio prancūzų berniuko šortus. Jos dulkina jį raudonais guminiais pimpiais. Berniukas urzgia, kandžiojasi, spardosi, prapliumpa ašaromis, o jo pimpis pakyla ir ejakuliuojasi." (p 67).
Tam kartui pakaks... Tiesą pasakius, iliustruojant įvairias perversijas beveik poros šimtų puslapių knygelę čia galima būtų cituoti beveik ištisai. Kas susidomėjo W.S.Burroughso „Nuogu kąsniu“ (iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė, išleido leidykla „Baltos lankos“), savo smalsumą gali patenkinti bet kuriame didesniame knygyne.
Mane gi domintų kiek kitokie dalykai.
Ar įtaigus, talentingas, įjaudrinantis įvairiopų lytinių santykių, prievartos aktų bei narkomano patirties aprašymas gali būti prilygintinas tiesmukai agitacijai – ypač turint galvoje, jog meninė kūryba neretai turi kur kas stipresnį poveikį, nei tiesmukas raginimas?
Ar panašių stiprų psichologinį poveikį turinčių tekstų leidyba, reklamavimas bei platinimas gali būti prilygintini sąmoningai agitacijai už lytinius santykius – taip, kaip tai supranta Andriaus Kubiliaus Vyriausybė?
Ar mėgindami apsaugoti nepilnamečius nuo neigiamos informacijos poveikio tokias knygas kaip W.S.Burroughso „Nuogas kąsnis“ turėtume apskritai uždrausti įsigyti nepilnamečiams?
Nežinau, ar įstatymo dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo informacijos poveikio kūrėjai mato čia kokią problemą.
Nežinau, ar jie yra kiek susipažinę su W.S.Burroughso, Alleno Ginsbergo, Gregory Corso, Henry Millerio, Keno Kesey, Charleso Bukowski, Aldouso Huxley kūryba ar bent ką nors apie ją girdėję. Ir bent nutuokia, kokį poveikį ši literatūrinė tradicija, tapusi neatskiriama populiariosios kultūros dalimi, daro įtaką nepilnamečių elitui, vienaip ar kitaip formuojančiam tyneidžerių subkultūros skonį ir elgesio būdą.
Viena vertus, galima tvirtinti, jog įstatymai rašomi daugumai. Kiek gi suskaičiuotume Lietuvoje tokių nepilnamečių, kuriems knygynuose reikėtų iš rankų plėšti W.S.Burroughsą? Tačiau tuomet išeitų, kad perkantiems spirituotą vyną dokumentas būtinai reikalingas, o grynas, smegenyse sprogstantis spiritas, jei jį mėgina įsigyti, pavyzdžiui, akiniuotų nepilnamečių mažumos atstovas, tarsi ir gali lietis laisvai. Kažkaip nenuoseklu ir nelogiška...
Kita vertus, jei staiga Seimas nuspręstų, kad W. Burroughsas Lietuvoje turėtų būti pardavinėjamas pagal tokias pat taisykles, kaip, pavyzdžiui, J. Walkeris (kalbu, aišku, apie viskį) vėl pakliūtume į istoriją ir taptume tarptautinės pašaipos objektu...
Mano požiūriu, šiuo atveju vienintelė išeitis yra kompleksinis lytinis švietimas, o ne mėginimas apskritai uždrausti bet kokių lytinių santykių propagavimą kaip siūlo A.Kubilius. Nes „Anuška jau išliejo aliejų“ – „Nuogas kąsnis“ parašytas, išverstas ir sėkmingai platinamas. Dabar reikia sugebėti jaunai, nesubrendusiai sielai paaiškinti, ką tas šiuolaikinės kultūros metras Burroughsas galėjo turėti galvoje, rašydamas: „Traukinio kupė: du jauni bloguojantys narkomanai, keliaujantys į Leksingtoną, nusiplėšia kelnes, apimti geidulio traukulių. Vienas išsimuilina pimpį ir kamščiatraukio judesiais sugrūda jį kitam į užpakalį. „Jėėėėėėėėzau!“. Abu ejakuliuoja kartu stovėdami. Jie atsitraukia vienas nuo kito ir užsitempia kelnes“. (p.69)
Tai tikrai nėra lengva. Tačiau ar turime pasirinkimą?