Neįprastų idėjų įgyvendinimu garsėjantis teatro judėjimas “No Theatre" su aktoriumi Vidu Bareikiu priešakyje pristato naujausią spektaklį pagal telefonų knygą, į kurį bus įtraukti ir apie tai nieko nenutuokiantys laidinius telefonus namie turintys žmonės.
Edita MAŽELYTĖ
Prieš didžiąsias žiemos šventes (gruodžio 22 ir 23 d.) „No Theatre“ judėjimas pakvies į neeilinio spektaklio „Telefonų knyga“ premjerą „Menų spaustuvėje“.
Pastatyti spektaklį pagal telefonų knygą jaunųjų aktorių judėjimo „No Theatre“ narį V. Bareikį įkvėpė kadaise Juozo Miltinio ištarta garsioji frazė, kad pastatyti galima bet ką – pjesę, „Hamletą“ ar paprasčiausią telefonų knygą.
„Neįdomu eiti jau pramintais takais“, – sakė naujų erdvių ir kūrybos išraiškų ieškantys „No Theatre“ judėjimo nariai. Jie papasakoti apie naują darbą vakar pasikvietė į vieną sostinės seno gyvenamojo namo butą. Tokį, kuriame vis dar yra nuteista laidinio telefono linija ir, be abejo, telefonų knyga.
„Visa pjesė ir veikėjai yra štai čia, – versdamas seną telefonų knygą naujojo spektaklio idėją išdavė režisieriaus amato ėmęsis V. Bareikis. – Nežinau, ar kas nors dar bandė pagal telefonų knygą pastatyti spektaklį. Žinoma, išvardyti visus veikėjus ilgai užtruktų, todėl pasirinkome kiek kitokį spektaklio siužetą – pokalbius apie telefonų knygą, teatrą, jaunus kūrėjus, kurie svarsto, ar verta užsiimti aktoriaus amatu. Spektaklis bus mūsų lynas tarp teatro ir realybės.“
Žiūrovams vaidinti ne tik teatre, bet ir gatvėse nevengiantys jaunieji aktoriai naujame spektaklyje taip pat mėgins ištrinti ribą tarp vaidybos ir gyvenimo. 10 „No Theatre“ aktorių atsakymus į jiems rūpimų būties problemų klausimus mėgins rasti naudodamiesi telefonų knyga. Tiksliau, su žmonių, kurie atsilieps kitame laido gale, pagalba.
Kaip gimsta spektaklio siužetas, žurnalistams aktoriai pademonstravo neįprastoje spaudos konferencijoje. „No Theatre“ judėjimo aktoriai atsivertė pirmą pasitaikiusį telefonų knygos puslapį ir skambino nepažįstamiems žmonėms norėdami sužinoti jų nuomonę apie teatrą. Nieko nuostabaus, kad mobiliojo ryšio amžiuje kai kurių laidinių telefonų abonentai nebeveikė. „Knyga labai sena, gal visi jau išmirę“, – gūžčiojo pečiais V.Bareikis.
Anot jo, dauguma laidinius telefonus turinčių žmonių yra senjorai. Todėl ir jų spektaklio siužetą padiktuojantys atsakymai – įvairūs. „Kartą vienas vyras, paklaustas, ar, jo nuomone, teatras šiais laikais dar yra reikalingas, atsakė, kad jis augina anūkę, todėl jam jokių spektaklių nebereikia. 83-ejų močiutė noriai leidosi į kalbas ir prisiminimus, kaip ji jaunystėje vaikščiodavo į J.Miltinio spektaklius“, – įspūdžiais dalijosi V. Bareikis.
