Aktorė Rasa Marazaitė mano, kad prie tarptautinės spektaklio „Laukinė moteris“ sėkmės prisidėjo ne tik šmaikštūs veikalo monologai, bet ir nagrinėjama vienatvės tema.
- Be Lietuvos spektaklis buvo pastatytas dar keturiose šalyse. Kokia tokios sėkmės priežastis? – „Balsas.lt“ pasiteiravo žinomos aktorės ir Laukinės moters vaidmens atlikėjos.
Toje pačioje barikadų pusėje
- Apie ką šis spektaklis?
- Kuo toliau vaidinu, tuo labiau atrodo, kad apie vienatvę. Kada mūsų laikais jaunas žmogus gali susipažinti su kitu jaunu žmogumi? Kai baigia vidurinę mokyklą, kai pradeda dirbti... Metams bėgant, tą padaryti vis sunkiau. Ypač miesto gyventojai praranda gebėjimą prieiti, susipažinti, bendrauti, atsiverti. Būti atviram - reiškia būti pažeidžiamam. Mūsų laikais technologijos padeda tai maskuoti. Internete gali būti kuo nori, su bet kokia nuotrauka ir istorija. O kai reikia susitikti su žmogumi prie kavos puodelio - bijai. Tai - kompleksai ir barjerai.
Taip pat „Laukinė moteris“ nagrinėja labai seną santykių tarp vyro ir moters temą. Ir, kol bus nors vienas vyras ir viena moteris žemėje, ta tema egzistuos.
Be to, labai svarbus buvo ir visų žmonių, prisidėjusių prie šio spektaklio, įnašas.
- Nesunku buvo vaidmenį dalintis su Neringa Varnelyte ir Rimante Valiukaite?
- Ne. Tikrai sunku nebuvo. Režisierius Kostas Smoriginas neliepė vaidinti taip, kaip jos. Jis suteikė man visišką laisvę, todėl gavosi du skirtingi spektakliai.
Baimė... Baimė buvo, bet tik todėl, kad pirmą kartą vaidinau viena. Bijojau, jog išeisiu prieš žiūrovus ir nelaimėsiu jų dėmesio. Tačiau tuo pat metu buvo be galo įdomu suprasti, kiek galiu sau leisti pati, ir kiek man leidžia salė. Todėl šiame spektaklyje vieniša nesijaučiu. Toks pats lygiateisis veikėjas yra ir žiūrovas, kuris gali net padiktuoti vaidinimo pabaigą.
Sakoma, kad klasikiniame teatre yra keturios sienos, o publika sėdi už stiklo. Šiuo atveju turime tris sienas, o aš ir žiūrovas esame toje pačioje barikadų pusėje. Šis žanras leidžia žmones kibinti, pastatyti į nepatogią padėtį, atsiprašyti... Tai kalbamasis teatras.
Drakonas su dviem galvom
- Ar „Domino“ teatras padeda aktoriams išpopuliarėti?
- Labai individualiai. Jau dešimtį metų dirbu įvairiuose teatruose su įvairiais režisieriais. Manau, kad Lietuvoje žvaigdžių iš viso negali būti. Esame tokie maži... Žvaigždės Lietuvoje yra tik kelios: Adamkus, Sabonis, Banionis ir dar kažkokie mikrochirurgai... O kiek yra aktorių? Vieni kitus pažįsta. Režisierių pasirinkimas taip pat nedidelis. Aišku, režisieriui lengviausias kelias, pamačius kaip dirba aktorius, paimti jį į atitinkamą projektą.
- Ar šiuolaikiniam teatro aktoriui svarbu, kad jį atpažintų gatvėje?
- Manau, kad mąstančiam žmogui tai neturi būti svarbu. Tos ligos jau persirgtos ir simptomai praėję. Mūsų specialybėje savęs sureikšminimas - stabdis. Kada Lietuvoje aktorius tampa žinomu? Labai gaila, bet tada, kai pasirodo televizijoje. Televizija - tai drakonas su dviem galvom. Jei tavęs joje nėra, esi žinomas mažam ratui žmonių, kurie vaikšto į teatrus. Šiuo atveju „Laukinė moteris“ suteikia galimybę gastroliuojant po Lietuvą pasidaryti šiek tiek žinomesniu. Negaliu sakyti, kad ji atstoja televiziją, bet tai jau platesnis ratas žmonių. Aktorius neturėtų vaidinti sau. Jam reikalinga publika.
Neaiškios minutės
- Ar savo profesijoje jau viską patyrėte?
- Vieno dalyko niekada nesuprasiu. Kartą priėjau prie Lietuvos teatro metro Antano Šurnos, besijaudinančio prieš spektaklį, ir paklausiau: „Kada nustosit?“. O jis man: „Vaikeli – niekada“. Štai tos minutės man yra labai neaiškios. Sėdžiu, laukiu: vienas skambutis, dar galiu pabėgt, antras skambutis, dar galiu pabėgt, trečias skambutis, dar galiu pabėgt. Uždanga prasiskleidžia - viskas... Man šioje profesijoje dar labai daug klaustukų.
- Kiek pastebėjau, dažniausiai vaidinate antraeilius vaidmenis. Ar klystu?
- Tikrai negaliu skųstis - mane likimas myli. Atlikau Džiuljetą Oskaro Koršunovo spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“, keletą kitų pagrindinių vaidmenų, bet manau, kad įdomiau vaidinti ne pagrindinį herojų. Antraplanis vaidmuo gali būti labai žavus. Užtenka pasižiūrėti vien į Andrių Žebrauską „Maskarade“. Įdomu stebėti puikiai vaidinantį aktorių, kuris viso spektaklio metu nepasako nė žodžio.
Beprotybė su protu
- Esate ekspresyvi, gyva aktorė. Kokie bruožai jums pačiai svarbiausi?
- Apie mane mūsų režisierius Agnius Jankevičius yra pasakęs, kad esu sudaužytas termometras, iš kurio gyvsidabris išbėgo. Tada labai supykau. Bet vėliau supratau, kad tai mano pliusas ir minusas. Esu gyvybinga, bet turiu ir nuodų. Vaidindamas teatre negali atsiriboti nuo aplinkos. Čia ne budizmas. Visko reikia turėti su protu. Džiaugsmo – su protu, liūdesio su protu, noro dirbti – su protu. Taip pat ir beprotybės su protu.
Man aktoriaus specialybėje svarbiausia greitas reagavimas ir jautrumas. Amžiną atilsį, mano dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė sakė, kad aktorius turi būti be odos ir eiti skustuvo ašmenimis.
- Jūsų pagrindinis darbas - „Jaunimo teatre“ Ar jaučiatės jo tradicijų tęsėja?
- Gera žinoti, kad mano dėstytoja buvo Tamulevičiūtė. Savo laiku labai bijojau, nesupratau ir prieštaravau jos teiginiams. Ji buvo griežta, bet jautė atsakomybę už žmogų. Mes tada to tikrai nesupratome. Dabar suvokiau, kad ji buvo šimtu procentų teisi. Dirbant tai išryškėja. O dėl Lietuvos teatro istorijos, tai nepabijokime šito žodžio, bet turime keturis geriausius Europos teatro režisierius: Nekrošių, Tuminą, Koršunovą, Vaitkų. Tokiai mažai šaliai, kaip Lietuva, arba tokiam mažam miestui, kaip Vilnius - tai labai daug. O kiek dar jaunų, potencialių režisierių. Kultūrine prasme mes gyvename labai gerai.