Balandžio 7-8 dienomis Menų spaustuvėje – pirmoji šio mėnesio šiuolaikinio šokio premjera: jauno kūrėjo Petro Lisausko naujas spektaklis „Lopšinė nemigai“. Dosniai šiuolaikinio šokio ir netradicinio teatro mylėtojų atžvilgiu nusiteikusi Menų spaustuvė balandį taip pat kviečia pamatyti daug po pasaulį keliaujantį, tačiau Lietuvoje retai rodomą Loros Juodkaitės ir Valentino Masalskio bendrą darbą „Salamandros sapnas. Paveikslas“. O mėnesio pabaigoje – vienos įdomiausių ir ryškiausių choreografių Airos Naginevičiūtės spektaklio „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ premjera.
Petras Lisauskas – vienas perspektyviausių jaunosios kartos šiuolaikinio šokio kūrėjų, unikalios plastikos šokėjas, kaip choreografas debiutavęs Menų spaustuvės jaunųjų scenos menininkų prgramoje „Atvira erdvė“ 2005 metais. Jo inicijuoto spektaklio „Lopšinė nemigai“ kūrybinė grupė spektakliui pasirinko netradicinę temą – nemigą. Kaip teigia statistika, tai problema, kankinanti apie 20-40 proc. šiuolaikinių žmonių.
Anot spektaklio idėjos autoriaus Petro Lisausko, ši tema neturi jokių šablonų – ji aktuali, bet kiekvienam savaip, nes nemigą esam viena ar kita forma patyrę visi. Miego sutrikimai statistiškai dažniausiai aplanko moteris ir vyresnio amžiaus žmones, tačiau spektaklio kūrėjai siekia priartėti prie tos būsenos, kurią patiria užmiegantys vaikai. Tai saugumas ir šiluma, gebėjimas gyventi šia akimirka, atsiriboti nuo problemų, patirti ramybę. Kūdikio miegas – tai tarsi chaoso ir rutinos priešnuodis, kurio netenkame, kai užaugame.
Spektaklio „Lopšinė nemigai“ eskizas buvo pristatytas praeitų metų tarptautiniame „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje. Tačiau Petro Lisausko teigimu, per metus išsikristalizavo kitokia spektaklio forma, nors išliko ta pati koncepcija. Trys šokėjai: Rūta Butkutė, Eugenijus Sergejevas ir Petras Lisauskas, nagrinės chaoso, kurį mūsų galvose pasėja nesibaigiantis informacijos srautas, pasekmes; visų pirma – nemigą. Kuriant spektaklį, kiekvienas jų ieškojo savito priėjimo prie temos, bet visų jų skirtingi ieškojimai suaudžiami į vientisą kūrybinį audinį.
Judesių, muzikos ir vaizdų pagalba kūrėjai atskleidžia informacijos tinklą, kuriame įstringa rutinos kamuojamas žmogus. Reklama, žinios, paskalos, kriminalai mūsų smegenis plauna kasdien, o žmogus nepajėgus nuo jų atsiriboti nei fiziškai, nei mintimis. Tad spektaklis apie grįžimą į vaikystės sapnus, į šviesą, ramybę, gyvenimą „čia ir dabar“.
Balandžio 1 d. Menų spaustuvėje melagingas autobiografines istorijas kurps „Atviro rato“ teatro laboratorija. Taip pat šį mėnesį bus galima pamatyti trijų jaunų režisierių darbus: Artūro Areimos „Kelionę į kambario vidų“, Agniaus Jankevičiaus „Polikliniką“, Martyno Žuko „Pagaliau“.
