„Nėra nieko vertingesnio už patį gyvenimą ir nieko brangesnio už kiekvieną akimirką“, – sako garsi aktorė Nijolė Narmontaitė.
Kai susitikome su Nijole pašnekesiui, aktorė nė nenutuokė, kas nutiks rytojaus dieną. Svajingai žvelgdama į tolį moteris tuomet pasakojo apie vieną iš savo naujausių dainų „Kapitonas ir žuvėdra“, kurioje regi savo širdies draugą Paulių Kovą, „Ambersail“ jachtos kapitoną, plaukiantį aplink pasaulį, ir save lyg žuvėdrą, jį lydinčią Tūkstantmečio odisėjoje. Nijolės kapitonas iš įspūdingos kelionės grįžo su trenksmu – ilgomis naktimis jūroje apmąstęs savo gyvenimą, iškilmių Prezidentūroje metu, Paulius, visų akivaizdoje tiesdamas žiedą su inkrustuota gintarine bure, paprašė aktorės rankos.
Šį pavasarį paminėjote savo auksinę sukaktį. Kas, sukaupus patirties bagažą, tapo gyvenime vertingiausia?
Didžiausia vertybė – pats gyvenimas. Apmaudžiausia, kad žmogus pradeda gyvenimą įvertinti tik nelaimei, bėdai atsitikus. Man taip palengvėjo, kai įsisąmoninau vieną taisyklę: ši akimirka – viskas. Aplinkiniai mane dažnai bando perspėti, kad per daug nesidžiaugčiau, nes paskui teks verkti. Na ir kas?! Jei ateis toks metas, kai norėsiu verkti, gal ir verksiu, bet juk kažkada turiu ir džiaugtis. Kokia prasmė tuomet gyventi, jei negaliu džiaugtis, kai man gera? Aš visiškai negyvenu praeitimi ir nė trupučiuko negalvoju, kas bus ateity. Brangiausia ši diena. Nieko nėra svarbiau nei atsikelti ryte ir padėkoti Aukščiausiajam, kad esi, ir kad tau jau tiek daug leido būti.
Gyvenimas pats savaime yra didžiausia vertybė, bet dar didesnė – meilė. Be jos turbūt nebūtų taip gera gyventi. Tik dėl meilės gyvenimas virsta džiaugsmu.
Gyvenime atliekate net keletą vaidmenų: moters, mylimosios, mamos, aktorės...
Man tai tokia visuma, kurios neįmanoma išskaidyti. Tai lyg savotiškas gyvenimo žiedas. Kartais šie žiedlapiai suartėja, susiglaudžia, kartais išsiskleidžia, prasiskiria. Kiek visko prineši į tą žiedą, tiek jis turi galimybių išsiskleisti.
Teatre teko įkūnyti daugybę įvairių moters personažų. Kuris Jums artimiausias, labiausiai atitinka Jus pačią?
Visi mano vaidinti moterų personažai yra labai skirtingi, reikalaujantys didelio emocinio krūvio. Šiuo metu turiu tris visiškai skirtingus vaidmenis. Spektaklyje „Kapinių klubas“ Liusilė išoriškai atrodo labai paviršutiniška. Jos gyvenimo tikslas – gražūs kailiniai ir vyrai. Tačiau galiausiai paaiškėja, kad ji tokia vargšė, tokia nelaiminga. Išoriškai bando paslėpti savo kompleksus, bet viduje yra labai silpna ir kenčianti. Tuo tarpu ligonė Kler Harison pjesėje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ atrodo paliegusi, visai nejudanti, bet viduje tokia stipri! O „Meistriškumo pamokoje“ viskas atvirkščiai. Marija Kalas išoriškai labai kieto charakterio, tačiau iš tikrųjų viduje ji labai minkšta ir pažeidžiama. Pastarasis personažas, ko gero, man aiškiausias. Šį vaidmenį tiesiog „sugėriau“ vienu mauku. Po kiekvienu Kalas sakiniu pati galėčiau pasirašyti. Kartais net galvoju, kad tai man parašytas vaidmuo – aš jį taip stipriai pajaučiau! Gal, kad dainininkės, aktorės tema man labai suprantama.
Juk ir pati esate dainuojanti aktorė. Ką Jums reiškia daina?
Nesiekiu dainininkės vardo, visuomet sakau, kad nemoku dainuoti, tai tiesiog mano „dūšios“ išsikalbėjimas dainuojamąja poezija. Nesirenku ypač sudėtingų dainų, bet man jose svarbiausia yra prasmė. Labai rūpi, koks dainos tekstas, ką juo norima pasakyti. Visos mano dainos – nerėkiančios, jos labai aktorinės. Šansona visuomet pasakojama kokia nors istorija. Labai mėgstu patikrintas dainas, ypač Marlenos Dietrich. Kaip tik paskutiniu metu mane labai dažnai kviečia dainuoti šansonų. O ir artimiausi planai stipriai susieti su dainavimu. Jau labai seniai ruošiu monospektaklį, kuriame bus daug dainų. Dienos šviesą jis turėtų išvysti lapkritį, todėl šiuo metu skiriu jam daugiausia dėmesio. Teatrinis sezonas baigėsi, taigi vasarą daugiausia turiu koncertinės veiklos – dainuoju, vedu renginius.
Ar renginių vedimas tokia pat miela veikla, kaip ir aktorystė ar dainavimas?
Renginių vedimas yra velniškai sunkus darbas, todėl negaliu pakęsti, kai aktoriai tai pavadina „chaltūra“. Mane net nupurto! Bet kokia šventė ar tai būtų miesto, ar fi rmos renginys, ar individualus vakarėlis jubiliejaus ar vestuvių proga, reikalauja daug pastangų ir laiko. Dažniausiai pati rašau scenarijus, prisiimu atsakomybę už viską. Labai rimtai į tai žiūriu, ypač sutikdama imtis individualios šventės vedėjos pareigų. Jeigu kažkas mano, kad jubiliejų ar vestuves pravesti yra lengva, tegul ateina ir pabando! Neįmanoma nupasakoti, kiek turiu įsigilinti į kiekvieną giminės žmogų, žinoti, kas jis, kuo užsiima – vienam vakarui ruošiuosi kelis mėnesius. Prisipažįstu – fi rmų renginius vesti yra kiek lengviau. Jei nepatikai, blogiausia, kas gali nutikti, – kitais metais negausi užsakymo. O kas bus, jei žmogui gražiausią ir įsimintiniausią gyvenimo dieną sugadinsi?!
Tiesą sakant, renginį pravesti yra dar sunkiau nei suvaidinti spektaklyje, tačiau tai mano pragyvenimo šaltinis – iš teatro tikrai neišgyvenčiau.
Kalbant apie išgyvenimą, ar ekonominis sunkmetis Jus stipriai paveikė?
Sumažėjo skambučių. Jeigu kartais sulaukdavau po septyniolika pasiūlymų per dieną, tai dabar sulaukiu vieno kito. Bet juk vis tiek visų septyniolikos neįgyvendinčiau, taigi to vieno man visai užtenka. Aš labai viliuosi, kad krizė teatrų nepalies, kol kas salėse buvo pilna žiūrovų. Gal man tiesiog pasisekė tokiuose lankomuose spektakliuose vaidinti...
Norisi tik vieno – kad žmonės suprastų, kad vis tiek išgyvensime. Labai reikia susivienijimo, kad tie, kuriems trupučiuką geriau sekasi, pagelbėtų sunkiau besiverčiantiems. Juk yra įvairiausių būdų. Aš savo aplinkinius labai stebiu, akis ir už nugaros turiu. Visuomet sakau: ko jau ko, bet bulvienės tai tikrai rasiu. Dabar karts nuo karto organizuoju tokius antikrizinius bendravimo vakarus. Pajutau, kad noriu duoti žmonėms optimizmo, juk kažkaip turime gyventi. Susikviečiu 30–40 šaunių žmonių kompaniją, atsinešam prisikepę pyragų (tarp jų yra ir krizinis, kepamas net be kiaušinių), sėdim, bendraujam, dalijamės patirtimi, čia pat eilėraštis, čia pat daina, receptas. Tai nuostabūs vakarai. O visų smagiausia, kad juose žmonės vieni kitus atranda, užsimezga pažintys, darbiniai kontaktai.
Tačiau, regis, Jums pačiai darbų netrūksta. Kam teikiate prioritetą – teatrui, kinui, renginiui ar dainai?
Teatrui visuomet prioritetas, tačiau iš tiesų pasirinkimą lemia siūlomas vaidmuo ir režisierius. Jei bus pasiūlytas labai geras vaidmuo kine, imsiuosi jo, jei bus pasiūlyta gera daina – ją sudainuosiu. Nebenoriu bet ko, juk laikas bėga, o man dar tiek daug reikia visko nuveikti! Paskutiniu metu atsisakiau labai daug įvairių vaidmenų, net Minske vaidinti ledi Makbet. Kartais būna tokių sutapimų, kad labai rimtai galvoji, ką pasirinkti. Šiuo metu turiu tiek pasiūlymų, kad bijau net pagalvoti, kas laukia rudenį. O jau ir žiemos kalendorius visiškai perpildytas.
Kalbant apie kiną, galiu pasakyti viena: populiarumą duoda tiktai televizija. Kartais galvoju, kaip norėčiau, kad žmonės kuo daugiau žiūrėtų spektaklių, juk kiek ten savęs įdedi... Pabandykite sulyginti gero restorano maistą su lengvu, greitu maistu užkandinėje. Iš kitos pusės televizija duoda labai gražių rezultatų: žmogus, pamatęs aktorių seriale, sužino, kad toks egzistuoja, pradeda domėtis ir taip netrukus ateina į teatrą. Žinoma, jeigu vaidmuo įdomus, kodėl nesuvaidinus ir televizijoje? Aš, pavyzdžiui, su didžiausiu malonumu vaidinau seriale „Nekviesta meilė“. Gražinos personažas laba patiko, ypač tuomet, kai ji girtuokliavo. Man patinka vaidinti negražias, nelaimingas, bet charakteringas moteris, juolab jei jų gyvenime įvyksta lūžis.
Ar būna taip, kad iš sunkaus personažo įsileidžiate negatyvumo į save, į savo namus?
Tol, kol repetuoju vaidmenį, labai daug gilinuosi. Žinoma, kiekvienas personažas duoda peno daug ką permąstyti, suvokti. Esu tikra „sugertukė“, tačiau tai nereiškia, kad atsinešu blogį į namus. Kai spektaklis baigiasi, manęs dažnai klausia, kaip aš galiu taip greitai pereiti į normalų bendravimą. Tai nėra lengva, tačiau esu sau labai stipriai apsibrėžusi – išėjai iš scenos – atmesk viską. Gyvenime vaidinti nemėgstu. Žinoma, būnu ir pavargusi, ir išsekusi, bet visuomet labai aiškiai atskiriu, kada gyvenimas, o kada scena.
Virginija Mačėnaitė
