Monospektaklių festivalis „Monobaltija“, antrą kartą vykstantis Kaune ir organizuojamas Kauno kamerinio teatro, įpusėjo: baigėsi antroji jo diena. Iš intensyvios trijų spektaklių programos teko matyti intriguojantį savo išraiškos priemonėmis ir aktoriniu profesionalumu aktorės Annos Skubik spektaklį „Nulūžę nagai. Marlene Dietrich“.
Vroclavo lėlių teatre dirbanti aktorė pademonstarvo unikalų artistiškumą, sukūrusi ypač plastišką dialogą su savimi pačia, įkūnijančia XX a. vidurio ir antrosios pusės pramogų pasaulio garsenybę.
Kompaktiškas spektaklis, kurio scenarijų parašė Romualdas Wicza Pokojskis (jis – ir spektaklio režisierius), buvo vaidinamas anglų kalba. Nors pasirodė, kad dramaturginei medžiagai trūko intrigos ir labiau apčiuopiamos prasmių raidos, puiki aktorė kompensavo šiuos trūkumus, parodydama įtikinamą gestančios žvaigždės ir jos gerbėjos duetą. Plastiška Dietrich lėlė sukurta, remiantis pastaraisiais dešimtmečiais išpopuliarėjusių plačiaburnių lėlių prototipu – ji valdoma, aktorei viena ranka stebėtinai sinchroniškai imituojant kalbėjimo judesius, o kita prilaikant ir charakteringais judesiais atgaivinant kairiąją lėlės ranką.
Fiziškasis spektaklio pavidalas paliko ypač stiprius įspūdžius: Skubik stebėtinai įtaigiai „atgaivino“ savo partnerę – su ja kalbėjo, klausėsi jos, net ryžtingai kovojo, sukurdama intensyvų, ryškų ir energetišką veiksmą. Puikiai valdomas aktorės balsas – ir nuolankios slaugės intonacijos, ir valdingai gergždžiantis Dietrich tonas – lipte prilipo prie abiejų spektaklio herojų.
Visuotiną susižavėjimą sukėlė po įtemptos aktorės ir lėlės kovos už širmos pasirodęs galutinai susidvejinęs personažas – dvikojė žvaigždė-gerbėja, gundanti „Mėlynojo angelo“ būtybė, atskleidžianti ypač ryškų abiejų veikėjų emocinį ryšį. Muzikiniai intarpai – Dietrich dainos – spektakliui suteikė ir reviu bruožų, lyg skaidė jį į atskirus fragmentus, tačiau tai galima pateisinti pačia spektaklio tema.
Dviejų personažų veiksminė įtaiga užgožė prasminius spektaklio trūkumus, nepakankamai atskleistą pagrindinę spektaklio temą, kuri kiek primena Vilniuje Majos Komorowskos suvaidintą Johano Murrelo pjesę „Nepaisant visko“ – įdomiausia ir buvo stebėti aktorę, sekti jos beveik pilvakalbystei prilygstančius efektus, su kurių pagalba lėlė virto stipria ir aktyvia, kartais net nukonkuruojančia pačią aktorę asmenybe, o jos vidinis gyvenimas neapsiribojo komiškomis detalėmis, bet leido apčiuopti tragiškuosius temstančių gyvenimo teatro šviesų pustonius.
