Garsiausio suomių rašytojo Mikos Waltario (1908–1979) pirmasis romanas „Karina Mauno duktė“, parašytas 1942-aisiais, pasakoja apie nepaprastą nepaprastos moters gyvenimą.
Dabar, kai pasaulyje vis daugiau moterų kopia į aukštus politinius postus, ši knyga įgyja netikėto aktualumo.
Karina – istorinis asmuo. Ji – „mergaitė iš liaudies“, gimusi 1550 metais, patyrė ir neturtą, ir dvaro puošnumą, ir karūnos sunkumą ant savo galvos, ir permainingą karališką laimę. Atskirta nuo vaikų, nekenčiama ir niekinama, netekusi vyro, Švedijos karaliaus, ji narsiai ir ištvermingai gyvena toliau kaimyninėje Suomijoje. Tik jau visai kitaip...
„Karina, Mauno duktė“ – tai paminklas moters grožiui, kantrybei ir sumanumui. Rūsti Šiaurės atmosfera, pilkas Švedijos dangus ir nesvetingi rūmai, nuauksinti karaliaus Eriko XIV meilės atspindžių, kovos dėl valdžios, nepalankios žvaigždžių ištarmės ir pilies kieme besiliejantis kraujas – visa tai Mika Waltaris supina į jaudinančio pasakojimo kamuolį.
Šešiolikto amžiaus Švedijos ir Suomijos istorijos fragmentas, papasakotas per karalienės Karinos, Mauno dukters, gyvenimą, atgyja skaitytojo akyse – negailestingi, žiaurūs ir įspūdingi buvo karaliaus Eriko XIV valdymo metai. Kaip gyva iškyla ir Karina, mylinti, sumani, nepalaužiama – žemiška ir tikroviška. Ne veltui jos, palaidotos Turku katedroje, atminimas iki šiol gerbiamas abiejose šalyse.
Mika Waltari. Karina, Mauno duktė. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – Vilnius: Tyto alba, 2009. – 236 p. (Klasika)
