Kai esi matęs 2006 m. Menų spaustuvėje rodytą Roko Ramanausko statytą dramą „Karčios Petros fon Kant ašaros“ ir naująjį Yanos Ross spektaklį „Laisvės kaina“, nesunku suprasti, kodėl Rainerio Wernerio Fassbinderio nemėgo feministės. Kaip, beje, ir daugelis kitų „interesų grupių“. Labai jau nepagarbiai skandalingasis scenaristas, dramaturgas ir režisierius elgėsi su švenčiausiais kolektyviniais mitais, virtusiais nebekvestionuojamais stabais.
Tokie mitai, nors ir palaiko tarsi neginčijamą saugią simbolinę pasaulėžiūrinę tvarką, retai šimtu procentų atitinka realybę. Iš esmės jie yra tik iliustratyvios schemos, pateikiančios labai kondensuotą, suapvalintą ir suplokštintą visų nesuskaičiuojamų realių situacijų variantų vidurkį, kuris tampa unifikuotu realybės valiutos vienetu. Kalboje kolektyvinių mitų pėdsakas yra, ko gero, ryškiausias – čia jie materializuojasi kalbinių štampų pavidalu, migruodami iš vieno monologo, pokalbio ar teksto į kitą ir taip vis tarsi įteisindami savo besąlygišką universalumą, kol pamažu išsikvepia ir tampa pajuokos objektu. Arba, kaip „Laisvės kainos“ atveju, ir ironiškos, ir graudžios dekonstrukcijos objektu.
„Laisvės kainoje“ (pačios Fassbinderio pjesės pavadinimas ne toks tiesmukiškai konkretus – „Laisvė Bremene“) dramaturgas, o kartu su juo ir režisierė, imasi vieno jautriausių – laisvės mito, kurio versiją turi bene visos „interesų grupės“. Prieš vis labiau prieštaringą kovo 8-sios šventę sunkoka atsikratyti tarsi savaimine apeliacijos į moterų laisvės (gal net specifiškai feminizmo) mitologiją nuojauta, bet visgi atrodo, kad R. W. Fassbinderio ir Y. Ross dėmesio sfera yra platesnė. Feminizmas čia yra tik vienas iš galimų sąskambių. Žvelgiama ne į moters emancipacijos problemą, bet į tariamo išsilaisvinimo dinamiką apskritai.
Šiame kūrinyje Fassbinderis, bent jau Yanos Ross interpretacijoje, praktiškai nevartoja mano jau minėtų kalbinių štampų, šiuo atveju susijusių su modernia išsilaisvinimo retorika. Manau, tų štampų nereikia ilgai vardinti – reklaminiai išsilaisvinimo šūkiai šiandien aptinkami visur: nuo sėkmingos karjeros gidų („Kelias į finansinę laisvę“) iki „alternatyviam“ jaunimui skirtų filosofinių pasakų (Džonatanas Livingstonas Žuvėdra & Co). Išsilaisvinimas iš bet kokių pančių yra šiandienos didžiausias siekis. Tačiau šiame spektaklyje kalbinių štampų vaidmenį puikiai atlieka patys vaizdiniai.
Kodėl pavartojau sąvoką „laisvės mitas“? Todėl, kad laisvės idėja ir sąvoka neišvengiamai virsta būtent mitu. Laisvė šiandien vaizduojama kaip absoliuti būsena, savotiška „istorijos pabaiga“, kurios reikia siekti bet kuria kaina, o išsilaisvinimas – kaip revoliucinis Didysis Įvykis, kuris padalina laiko liniją į dvi atkarpas – „prieš“ ir „po“. Tačiau kaip tiksliai atrodo tas išsilaisvinimas ir kokia turėtų būti jo „mechanika“, dažniausiai įsivaizduojama gana miglotai. Yra tik į neapibrėžtą, beveik mitologinį laiką nukreipta abstrakti siekiamybė: kažkada tapsiu visiškai laisvas/-a. Kartais siekiamybė suvokiama ir kaip neatidėliotina – tada randamas objektas, kuris aktyviai ar pasyviai varžo tavo laisvė, ir kuris turi būti pašalintas iš kelio.
Taip ir atsitinka „Laisvės kainos“ pro-/antagonistei Gešei Gotfryd (aktorė Rimantė Valiukaitė). Tik paaiškėja, kad laikas galbūt nėra linijinis, ir išsilaisvinimas primena ne vieną didžiąją pergalingą revoliuciją, o Nietzsches amžino sugrįžimo doktriną ar Sizifo mitą. Objektai, kuriuos reikia pašalinti iš kelio, amputuoti, ištrinti, auga kaip slibino galvos – vietoj vienos nukirstos trys naujos. Kad tik užtektų puodelių su nuodais... Nes pasikartojantis išsilaisvinimas ad absurdum, matyt, sukelia psichologinę priklausomybę. Jei „Laisvės kaina“ būtų labiau kičinė, muzikiniu spektaklio leitmotyvu galėtu tapti iki begalybės sukamas „Queen“ hitas „I Want to Break Free“.
Kai kas po premjeros suskubo „nurašyti“ spektaklį kaip pernelyg schematišką ir stokojantį gyvybingesnio konkretumo. Drįsčiau teigti, kad „Laisvės kaina“ tik tokia ir gali būti, kad perteiktų žiūrovui savo nesmagią žinią.
O žinia pakankamai paprasta – tas nesibaigiantis „kelias į laisvę“ (finansinę, vidinę, politinę ir t.t.) yra būtent toks schematiškas ir nuspėjamas. Kol kiti nesuvokiami kaip potenciali grėsmė individualiai laisvei, jie yra konkretūs žmonės su savo nepakartojamu „aš“, į kurį galima panerti kaip į nežinomybės bedugnę. Tačiau kai tik pradedame įtarti, kad jie galbūt varžo mūsų laisvę ar neleidžia jos siekti, jie tampa tik nuasmenintomis kliūtimis, kurias reikia pašalinti. Gešė tam naudoja „patikrintą metodą“ – lemtingą kavos ar arbatos puodelį, kuris gana efektyviai ir greitai paverčia kliūtį nukenksminta šmėkla.
Kiekvienas iš mūsų irgi tikriausiai turi jau „atidirbtą“ būdą atsikratyti žmonėmis, kurie tapo našta ar nebegali išpildyti pažado garbinti mūsų asmeninę laisvę kaip maginį totemą, ir tada reikia padaryti tai kuo greičiau, kad tie žmonės staigiai nukeliautų į užmarštį. Koks jau ten individualumas ir asmenybės nepakartojamumas... Žmogus, atskiriantis tave nuo tavo laisvės, tampa, pagal Martiną Buberį, nebe Tu, o tai. Tada, kaip Gešei, tampa nebesvarbu, kas tai – tėvas, brolis, vaikai, meilužis, draugas ir t.t. Turbūt todėl spektaklyje vaidinantys aktoriai pastebimai atsiriboja nuo savo vaidinamų personažų – tai nėra individualūs, realistiški personažai. Jei būtų kitaip, „Laisvės kaina“ būtų konkrečios Gešės Gotfryd, turinčios konkrečias asmenines problemas, istorija.
Spektaklio siužetinė struktūra primena minimalistų kompozitorių kūrinius. Tarsi visą laiką pasikartoja tas pats ciklas su nedidelėmis variacijomis, ir jau po trečios fazės tampa aišku, kaip viskas vyks toliau. Tačiau kiekvieną kartą kažkas vis pasislenka, ir, iš pirmo žvilgsnio, tų pačių garsų konfigūracijos atveria vis naują bendros kūrinio žinios fragmentą. „Laisvės kainos“ atveju vis intensyvėjantis pranešimas yra tai, kad jau po kelių išsilaisvinimo „seansų“ tampa aišku, jog visa tai primena uždarą ratą, kad jokios realios slinkties išsvajotos laisvės link neįvyksta, nes, matyt, kažkokiomis nelabai legaliomis priemonėmis ir nelabai adekvačia kaina jos siekiama, bet kažkodėl nebeįmanoma sustoti – tokia stipri mito trauka ir galia.
Ir su kiekvienu „bandymu“ vis akivaizdesnė yra realybė – projektas pasmerktas nuo pat pradžių, ir joks realus „fundamentalusis“ išsilaivinimo aktas neįvyks. Išsilaisvini ir vėl įsipainioji į naują „vergystę“, vildamasis, kad „dabar tai jau tikrai neprarasi savo laisvės“. Buvusi bičiulė Luiza bus sutikta po 10, 20 ir 30 metų, bet pokalbis bus vis apie tą patį ir liudys tą patį: niekas nepasikeitė, tiesiog ir toliau rutuliuojasi ta pati amžina vergystės/išsilaisvinimo dialektika. Neįmanoma būti absoliučiai laisvam nuo visko. Lieka finalinio „išsilaisvinimo“ iš nepakeliamų gyvenimo ir buities pančių iliuzija, kuria, jei prisiminsime statistiką, įtiki nemažai Lietuvos gyventojų. Bet ką atneša šis išsilaisvinimas, kai akinančiai juoda erdvė už nuostabaus kinematografiško Marijaus Jacovskio scenovaizdžio finalinėje scenoje yra tokia tuščia? Beveik galima pajusti, kad iš to juodo vakuumo pučia skersvėjis – taip abejingai ir šaltai kvėpuoja mirtis, šiuo atveju (kaip ir banalioje ar pasenusioje poezijoje) turbūt sinonimiška absoliučiai laisvei. Išsilaisvino iki tuštumos.
Situacija iš pirmo žvilgsnio paradoksali, bet labai jau gyvenimiška. Ar gali Gešė ir toliau būti tokioje situacijoje, kokioje aptinkame ją, kai tik pakyla scenos uždanga? Negali. Ar tapo žymiai laimingesnė tokia kaina iš tokio gyvenimo ištrūkusi? Galbūt trumpam, kai teigia savo valios ir nuomonės laisvę, priešindamasi esamai varžančiai santvarkai. Tačiau po to viskas vėl ne ką geriau, nei prieš tai, nors tarsi ir yra kažkoks pasikeitimas. Yra perversmo regimybė, o naujos „gyvenimo kokybės“ nėra. Nelaisvė suteikia impulsą maištui, o išsilaisvinimas kaip magnetas pritraukia naują vergystę.
Gešė – ir auka, ir tironė. Tik jos smurtas prieš aplinką yra ne atviras ir išoriškai brutalus, kaip jos pirmojo vyro (aktorius Algirdas Gradauskas) prieš ją pačią. Greičiau jis primena partizaninį karą – neatsitiktinai jos mirtini puodeliai atkeliauja visada iš jos pogrindžio, kur ji yra ir užguita vergė, ir atkakli „finalinio sprendimo“ įgyvendintoja. Iš liūdnos būtinybės tas puodelių ritualas tapo tiesiog refleksu. Nenori leisti man būti savo gyvenimo šeimininke – keliauk už uždangos, kur būsi nepavojingas. Ir, reikia pastebėti, visi keliauja pakankamai noriai, tarsi tai jie išsilaisvina, o ne Gešė. Ir papuola, atrodo, ne į pragarą, patys tapdami laisvės siekiančiosios aukomis, užtarnavusiomis nerūpestingą poilsį mėnesienos užlietame idiliškame Rojaus sode, kur važinėja dviračiais ir paspirtukais bei žaidžia badmintoną. O štai kur papuls Gešė, neaišku. Tikriausiai vis kitais pavidalais sugrįš vėl ir vėl.
