Pirmąjį gruodžio penktadienį, prieš pat devynias vakaro įlėkiau į Londono “Tate Britain” muziejų. Paskutinius lankytojus į muziejų įleidžia likus valandai iki uždarymo, o manajame “lankytinų parodų” sąraše dar buvo likusi viena, kurios nenorėjau praleisti: 2009 m. Turnerio prizo (angl. Turner prize) nominantų paroda. Tas penktadienis buvo vienintelė man likusi proga parodą išvysti “nekaltu” žvilgsniu, o gal net patirti asmeninio pasirinkimo malonumą. Mat po poros dienų žinojau įvyksiant ceremoniją, kurios metu bus paskelbtas nugalėtojas. Žinojau, kad ir pati jos lauksiu, o paskui tikriausiai apie ją ir porą eilučių parašysiu. Tad skubėjau pasimėgaut dar “nekaltu” žvilgniu.
Praėjusio pirmadienio, gruodžio 7 d., vakarą muziejuje buvo paskelbtas ir nugalėtojas. 2009 m. Turnerio prizu – titulu ir 25 000 GBP – apdovanotas menininkas Richardas Wrightas. Be jo, žiuri svarstė dar tris nominantus – menininkus Enrico Davidą, Lucy Skaer it Rogerį Hiornsą.
Turnerio prizas, sakyčiau, — linksmas dalykas. Jau vien kaip jis apibūdinamas: tai kasmetinis apdovanojamas, skiriamas jaunesiam nei 50 m. vizualiajam menininkui, už įspūdingiausius ir išskirtiniausius pasirodymus ir savo kūrinių pristatymus per 12 mėnesių (skaičiuojama nuo gegužės). Kitaip tariant, ne už jų kuriamą meną savaime. Tokia prieiga šiuolaikinį pasaulį ir kultūrinę rinką atitinka net labiau nei mūsų nacionalinės premijos laureatai, apdovanojami už reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius. Galų gake kas yra “reikšmingiausias meno kūrinys”, ir kaip pamatuoti “indėllį į kultūros raidą”? Užtenka pereiti per vieną parodą ir išgirsime, kad nuomonių apie tai, kas yra meo kūrinys o kas ne, juolab kas yra “geras” meno kūrinys, o kas niekam tikęs, yra beveik tiek, kiek ir lankytojų. Tuomet sprendimo teisę palikti turėtume “specialistams” ar “autoritetams”? Bet ar meno sritis neturėtų būti bent viena paskutinė, kur kiekvienas gali laisvai, autonomiškai pasirinkti?
Apdovanojimas už “sėkmnigą pasirodymą” atrodo mažiau pretenzingas. Juo niekas nesiima už tave nuspręsti, ar tas meno kūrinys yra geras (nors vargu ar komisijos nariai spręsdami visiškai pamiršta savo asmeninę nuomonę ir skonį). O ir pasiekti konsensusą klausimu, kokia paroda buvo sėkminga, daug paprasčiau. Juk vertinama ne kūrinio ontologija, o labiau jo raiška, efektas – ne tik kaip atrodė paroda, bet kaip ji patiko lankytojams ir kritikams, kokį atgarsį sukėlė, kokioje institucijoje rengta. Visa tai, kitaip nei meno kūrinio “meniškumą”, pamatuoti ir paskaičiuoti galima gana nesunkiai.
Prisipažinsiu, angliškąjį Turnerio prizą stebiu naiviai žavėdamasi. Mat tai – tikriausias politinis reikalas! Tik politinis visai ne mums Lietuvoje dažniausiai suprantama reikšme, t.y. čia kalbu ne apie politinį skandalą, kai už uždarų durų politikai ima ir nusprenžia už mokesčių mokėtojų milijonus pirkti kokią meno kūrinių kolekciją. O paskui tenka vargšams dar metų metus įrodinėti, kad tai menas, ir geras menas, ir reikšmingas menas, ir apskritai labai svarbu turėti meno kūrinių.
Politinis čia sakau viena pirmųjų šio žodžio reikšmių – tai viešas, bendras, visuomeninis reikalas. Ir ne dėl mokesčių mokėtojų pinigų, bet dėl to, kad visuomenė juo domisi. Tą vėlyvą penktadienio vakarą prizo nominantų paroda anaiptol nebuvo tuščia. Nenuostabu, kad Tate muziejų direktorius Nicolas Serota gyrėsi: Turnerio prizo nominantų paroda buvo viena aktyviausiai šiemet “Tate Britain” lankomų parodų.
Žmonės ne tik lankosi – jie kalba, jie vertina. Išėjus iš parodos koridoriuje pritaisyta kamštinė skelbimų lenta, ant kurios kiekvienas užrašęs ant balto lapelio gali palikti savo pastabas, žinutes, vertinimą. Smagu naršyti po šį asmeninių žinučių mišką, sužinoti kurie menininkai lankytojams patinka, o kurie nekelia susižavėjimo. Nuomonių ten rastume įvairių. Tik įžeidžiančių nemačiau... Gal jas nurenka?
Žinoma, viešu Turnerio prizą paverčia ir susidomėjimą dar labiau išpučia ir šalies žiniasklaida. Ji, ta stebuklinga jungtis tarp šiuolaikinio žmogaus ir jo pasaulio, taip pat vertina: net du iš keturių, be pirmininko, žiuri narių – žiniasklaidos (BBC ir “The Guardian “) atstovai. Kita vertus, dienraščiai vertina ir netiesiogiai, aptardami parodą, nominantų kūrybą, Turnerio prizo istoriją. Ir renka savo favoritus. Matyt, principas, kaip renkamas nugalėtojas, jiems gana aiškus. Tarkim, “The Guardian” meno kritikas Adrianas Searle'as dar prieš paaiškėjant nugalėtojui dienraščio tinklalapyje skelbė, kad prizą laimėti turėtų Wrightas arba Hiornsas. Dėl pastarojo pergalės įsitikinę buvo daugelis – britų dienraštyje “The Daily Telegraph” buvo skelbiama, kad lažybų bendrovės “William Hill” duomenimis 80 % besilažinusiųjų statė už Rogerį Hiornsą.
Beje, bent jau nominantų parodoje Hiornso kūrybinis prisistatymas, tiksliau jo instaliacija “Be pavadinimo” (2008 m.), atrodė bene politiškiausias (vėl gi – plačiaja šio žodžio prasme). Instaliacija – tai plačiai ant galerijos salės grindų pažerta ir savotišką reljefą sukuria pilkšva smėlio kristalų ar pelenų masė. Ji iš tikrųjų primena tarsi mirusią pelenų dykumą, matomą iš paukščio skrydžio. Ir tuomet paaiškėja, kad šis "smėlis" — tai suskaidyto, sunaikintas keleivinio lėktuvo liekanos. Daryk ką nori, bet bent jau mano žinių ir naujienų triukšmo apkurtintoje galvoje pirmoji asociacija pamačius kūrinį ir išgirdus iš ko jis padarytas – tai krentantys, grobiami lėktuvai, karai ir lyg to dar būtų negana – ekologinės katastrofos.
Komisijos šio menininko kūriniai nepapirko. Ir manęs Hiornso instaliacija neįtikino. Žinutė, atrodo, visai aktuali, estetiškai instaliacija paveiki, o ir techniškas menininko sugebėjimas transformuoti medžiagas nekelia abejonių. Tačiau visa tai sulipdžius į viena vis tiek kažko trūksta. Politinė žinutė – jau kažkur girdėta, o vien tik žaidimo forma-medžiaga-nauja forma išlaikyti kontroversijos ar paradokso įspūdžiui neužtenka.
O kontroversija, bent jau iš šalies žvelgiant, Turnerio prizo istorijoje svarbi. Kaip ir dauguma viešojoje erdvėje aršaus dėmesio sulaukiantys dalykai – juk populiariausia būna tai, kas prieštaringa. Neveltui ir žiniasklaidai patrauklu viskas, kam galima klijuoti etiketę “kontroversiškas”. Kitaip tariant, Turnerio prizo kritikų rastume tikriausiai ne mažiau nei šalininkų. Ir metų metus dažniausiai jis buvo peikiamas dėl tos pačios “politikos”, kai skiriant meno prizą, meniniko ar jo kūrinių populiarumas ir "madingumas" buvo vertinami labiau nei pats menas. Tačiau vėlgi – negi penkių žmonių grupelė iš tikrųjų gali sėkmingai nuspręsti, tarsi pranašai paskelbti, kuris menininkas, o tiksliau, kurio menininko kūryba yra “tikresnė už tikrą”? Net ir labai patyrusių ekspertų kompetencija šioje, beveik dieviškoje, srityje abejoju. Tačiau nė kiek neabejoju, kad kelių specialistų grupelė gali sėkmingai nuspręsti, kuris menininkas dabar bus madingas. Juk meno mada taip pat yra politinis, viešas reikalas. Ir tų penkių ekspertų sprendimas sėkmingai gali formuoti viešąją nuomonę ir veikti meno rinką.
Pavyzdžiui, vienas garsiausių menininkų, kada nors laimėjusių Turnerio prizą, yra Damienas Hirstas, bene brangiausiai parduodamas gyvas britų menininkas. Tačiau net patys meno kritikai (žinoma, ne tiesiogiai susiję su meno rinka, aukcionais bei turtingiausiais kolekcininkais) nevengia suabejoti meniniu šio kūrėjo genialumu. O dėl jo kaip verslininko genialumo visi jam ploja rankomis.
Įdomu, kaip meno rinkoje seksis naujajam prizo laimėtojui, Richardui Wrightui. Jo kūriniai – ne marinuoti gyvuliai, tačiau kruopščiai ištapytos sienos. Taip, Wrightas yra dailininkas mums įprasta prasme. Todėl žiuri sprendimą šiemet vadinu politiškai korektišku. Po jo visi lengviau atsikvėpė – publikai duota, ko ji norėjo. Ir kritikai patenkinti, kai kurie jų net sakė, kad tai savotiškas šių laikų renesansas, o Wrighto darbai net primena Leonardo ar Michelangelo kūrybą. Atitikti visuomenės nuotaikas ir patenkinti jos norus – negi tai ne teisingas politinis sprendimas? Matyt, tokios jau tos nuotaikos vyrauja – kai pasaulis dar vaduojasi iš liberalios ekonomikos fiasko, privertusio perskaičiuoti ne tik kasdienes išlaidas, bet ir moralines vertybes, tikriausiai žmonėms gera žinoti, kad bent meno srityje dar galima rasti ne tik šoko terapijos, bet ir tiesiog ramaus, subtilaus, neiššaukiančio grožio.
Vertinimo komisija taip ir pasakė: Wrighto kūriniai yra tiesiog gražūs. Ir komisijos gestas gražus –menininkui jau 49 m. Vadinasi, kaip ir garsiai pasakyta – gerai kad jis gavo, nes, kitaip nei kiti nominuotieji kolegos, daugiau šios galimybės nebūtų turėjęs.
Turnerio prizo žiuri pirmininkas, “Tate Britain” muziejaus direktorius Stephenas Deucharas pasakojo, kad priėmę sprendimą žiuri nariai dar susėdo ir svarstė, kaip apibendrinti, kodėl Wrightas? Atsakymas buvo vienbalsis — nes tai tikrai gražus meno kūrinys. Jis atitinka aplinką, kurioje sukurtas, įsiskverbia į ją, bet, anot pirmininko, ne smurtauja kaip kokie grafitai. Labai apgalvotas ir pagarbus “Tate Britain” aplinkai — jis savotiškai mena istoriją, tradiciją.
2001 m. prizu apdovanotas konceptualų meną kuriantis Martinas Creedas sakė — šiemet nominantų parodoje atmosfera ir darbai — švelnūs, minkšti, draugiški. Ypač laimėtojo. Creedas šypsojosi ir atsargiai rinko “teisingus”, “politiškai korektiškus” žodžius. Tik jo balse entuziazmo nesigirdėjo. Puikiai, puikiai suprantu, kodėl...
Bet vis dėlto gerai. Politinio korektiškumo rinkinį vainikuoja subtili, bet, sakyčiau, esminė detalė: bent jau dabartinių Wrighto kūrinių rinka lengvai nepraris. Ir ne dėl to, kad jie nebūtų geidžiami – kaip tik, ne vienas ekspertas diagnozuoja tapybos sugrįžimą (nors, tiesą sakant, niekur ji nebuvo dingusi). Wrighto kūriniai tiesiog neišlieka – tapydamas tik tai erdvei, kurioje eksponuojama, skirtus, kitaip tariant – įvietintus, — kūrinius, Wrightas parodai pasibaigus juos “nukabina”, t.y. uždažo lyg jų niekad nebūtų buvę. Vadinasi, patys kūriniai parduodamais ir perparduodamais rinkos objektais netampa. Menininkas pripažino, kad į rinką patekti jiems labai sunku. O jų laikinumas, Wrighto žodžiais, tik įrodo, kad kūriniai kuriami ne ateičiai, o dabarčiai, šiam momentui. Tad smalsu – ar neatims šios menininko nekaltybės meno rinkos sistema?
Televizijos reportaže rodė, kad prieš neoninėmis šviesomis šventiškai apšviestą “Tate Britain” pastatą apdovanojimų vakarą būriavosi protestuotojai, nešini plakatais skelbiančiais Turnerio prizo mirtį. Taip, politinis reikalas...
Roger Hiorns. Untitled 2008. Courtesy the artist and Corvi-Mora, London © Copyright the artist. Photo credit Sam Drake and Gabrielle Johnson, Tate Photography
Lucy Skaer. Thames and Hudson 2009. Courtesy the artist and doggerfisher, Edinburgh © Copyright the artist. Photo credit Sam Drake and Gabrielle Johnson, Tate Photography
Richard Wright. no title 2009. Courtesy the artist; Gagosian, London; The Modern Institute / Toby Webster Ltd, Glasgow and BQ, Berlin © Copyright the artist. Photo credit Sam Drake and Gabrielle Johnson, Tate Photography
Enrico David. Absuction Cardigan 2009. Courtesy the artist; Cabinet, London and Galerie Buchholz, Cologne / Berlin © Copyright the artist. Photo credit Sam Drake and Gabrielle Johnson, Tate Photography
