Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir Vilnių paskelbus 2009 m. Europos kultūros sostine, sparčiai didėja susidomėjimas šios šalies meniniu potencialu. Michaelo White’o reportažas apie Lietuvos nacionalinės operos sėkmę.
Kai Anthony’o Minghellos režisuota elegantiška, nublizginta ir itin aukšto meninio lygio „Madam Baterflai“ sulaukė savo premjeros Anglijos nacionalinėje operoje, daug kur iš karto buvo pranešta, kad po parodymo Londone spektaklis bus perkeltas į Niujorko „Metropolitan“ teatrą. Tačiau žiūrovai savo programėlėse, ko gero, pastebėjo informaciją, jog ši opera, prieš iškeliaudama į Ameriką, apsilankė Lietuvos nacionalinėje operoje Vilniuje, – tai buvo pati pirmoji koprodukcija. Kiek keistoka įvykių eiga, gluminanti tuos, kurie niekados neįsivaizdavo šios mažutės (vos 3 mln. gyventojų), politiškai nestabilios ir nuvargintos Baltijos šalies kaip vis tobulėjančio, dinamiško kultūros centro.
Kita vertus, prieš šešiolika metų išsilaisvinusi iš sovietų okupacijos, Lietuva jau spėjo nueiti ilgą tobulėjimo kelią. Pasak dirigento Jaceko Kaspszyko (buvusio Lenkijos nacionalinės operos vadovo, dabar ketinančio tapti Vilniaus operos meno vadovu), „jie turi dar daug ko išmokti, štai kodėl iki šiol galutinai neatsidaviau darbui: prieš pasirašydamas sutartį, noriu geriau pajusti teatro dvasią. Vis dėlto svarbu, kad ši bendruomenė labai nori mokytis, dega nepaprastomis ambicijomis, kurios padėjo išlikti net sovietų priespaudos metais. Tokia jėga negali nežavėti – norisi kuo geriau ją pažinti ir nuolat stebėti“.
Kiekvienas, kelerius pastaruosius metus sekantis Lietuvos nacionalinės operos gyvenimą, negali nematyti stulbinančių pokyčių. Kitados tai buvo beviltiškai senamadė įstaiga, vos besilaikanti ant girgždančio populiariausių tradiciškai statomų itališkų operų pagrindo ir nė nebandžiusi imtis Richardo Strausso kūrybos. O štai visai neseniai buvo pristatyta itin moderni ir ekstravagantiška „Salomėjos“ versija, režisuota Davido Aldeno. Kiti samdyti režisieriai – Francesca Zambello, Jonathanas Milleris ir Robertas Wilsonas. 2007 m. teatras, padedamas Jaceko Kaspszyko, ketina eiti prie savo pirmojo „Nybelungų žiedo“ ciklo – ruošiama „Valkirija“. Taip pat numatoma naujos Rachelės Portman operos premjera – šis veikalas bus pirmą kartą pristatytas Europoje. Pagrindinė visų šių įvykių varomoji jėga yra Gintautas Kėvišas, kurį galima drąsiai vadinti visos Lietuvos „Ponu Muzika“.
Kėvišas – tai žmogus, kolekcionuojantis darbus lyg skautų ženklelius. Šiuo metu jis yra ne tik Lietuvos nacionalinės operos generalinis direktorius, bet ir vienas iš augančio Vilniaus festivalio vadovų, Vilniaus muzikos akademijos tarybos pirmininkas, buvęs Nacionalinės filharmonijos vadovas ir kultūros ministras. Maža to, jis – profesionalus pianistas. „Fortepijonas buvo pradžių pradžia, bet mano paskutinis koncertas įvyko, kai pradėjau vadovauti ministerijai. Kartais neįmanoma visko suspėti“.
Muzikos studijas Kėvišas baigė sovietų priespaudos metais. „Nesuklyskite – tai tikrai buvo priespauda. Su mumis buvo elgiamasi ypač žiauriai. Visoje šalyje, ko gero, nerasi šeimos, kuri nebūtų paliesta trėmimų, kalinimų, egzekucijų. Ir, savaime suprantama, mums buvo uždaryti visi keliai į pasaulį ir ten slypinčius kultūros lobius. Vienintelė pasiekiama šalis buvo Rusija. Kaip šiuolaikiniu repertuaru besidomintis pianistas, jaučiausi labai suvaržytas. Netgi 1987 m., būdamas Nacionalinės filharmonijos – organizacijos, kuri sėkmingai kurstė Lietuvos muzikinį gyvenimą, surengdama tūkstantį ar net daugiau koncertų per metus, – direktorius, nevykdavau į Vakarus. Todėl net būdamas vadovas ir aktyvus visuomenės narys, vis tiek nežinojau, kokios taisyklės galioja už Sovietų Sąjungos sienų. Iš tiesų buvo kur tobulėti“.
Tobulėjimo procesą smarkiai sutrikdė apsukrios sovietų represijos, kurių imtasi Lietuvai 1990 m. pasiskelbus nepriklausoma valstybe. „Jie mus blokavo. Jokių degalų, karšto vandens, transporto, – nieko. Tačiau mes kovojome. Mes pakilome ir ėjome į priekį. Aš surengiau amerikiečių kompozitorių festivalį. Mes griežtai nepaklusome sovietams“.
Praslinko keletas metų, kol padėtis sunormalėjo. Tuo metu Kėvišas jau buvo parengęs strateginį diplomatijos planą, leidžiantį Filharmonijos bendruomenei nusikratyti slegiančio pataikavimo Rusijai, tuo pat metu neprarandant profesionaliausių rusų artistų paramos, – dauguma jų pasiūlė savo paslaugas 1997 m. pirmą kartą surengtame Vilniaus festivalyje.
„Turėjau galimybę nueiti pas ministrą pirmininką ir pasakyti: „Žiūrėkite, turiu visą plejadą muzikos žvaigždžių. Padenkite 40 proc. išlaidų, likusius pinigus susirasiu pats“. Galų gale gavome 50 proc. Nuo tada sugebėjome išlaikyti aukštą kokybės lygį. Kremeris, Menuhinas, Gergijevas, „La Scala“, „BBC Philharmonic“, „London Symphony“. Užsakome vis naujus meninius renginius, skiriama dėmesio ir operai. Ir mums puikiai sekasi. Lietuva nėra turtingas kraštas, bet pastaraisiais metais šalies ekonomika išaugo 10 proc. Šiuo metu augimas sumažėjo iki 6 proc., bet tai vis tiek gana neblogas rodiklis. Be to, buvimas Europoje subrandino ir požiūrio pokyčius. Lietuva nori būti pamatyta ir išgirsta. Savo pjedestalą turėsime 2009 m., kai Vilnius taps Europos kultūros sostine. Visos pajėgos dabar sutelktos į šią datą. Mūsų mintyse – dideli planai“.
Didžioji dalis Kėvišo planų neišvengiamai susijusi su Nacionaline opera, kuriai jis ėmė vadovauti pasitraukęs iš kultūros ministro pareigų. Įkurdinta sovietinio stiliaus „rūmuose“, tai buvo bedžiaugsmė įstaiga, neturėjusi jokios ypatingos reikšmės ir šiaip ne taip pristatydavusi vieną ar du naujus pastatymus per metus. Taigi panaudodamas savo valstybės fondų srities žinias, Kėvišas pradėjo 17,8 mln. svarų sterlingų (apie 89 mln. Lt) atnaujinimo programą, kuri vis dar vykdoma užkulisiuose ir pristato kvapą gniaužiančius išorinius rezultatus, – modernistiniai sovietinių laikų sietynai dabar apšviečia jaukias, viliojančias erdves.
Dar pora drąsių ir naudingų žingsnių – panaikinti pasenę spektakliai ir užmegzti prasmingi santykiai su Nicholasu Payne’u, buvusiu Anglijos nacionalinės operos (ENO) vadovu, dabartiniu „Opera Europa“, organizacijos, kurioje operos teatrai dalijasi žiniomis, patirtimi ir naudingais ryšiais, koordinatoriumi.
„Pastaruosius trejus metus vis vykstu į Vilnių, – sako Payne’as. – Padedu jų teatrui prisiliesti prie Vakarų šalių talentų neprarandant savo tapatybės. Vyksta itin ryškūs pokyčiai. Anksčiau ten būdavo statomi išskirtinai nerafinuoti, naivūs spektakliai, pagrįsti itališkais XIX a. standartais, kai mizanscenas dainininkai mokydavosi likus porai dienų iki premjeros. Dabar vedu šį teatrą link tokių režisierių kaip Zambello ar Minghella, kurio „Baterflai“ šį pavasarį sugrįžta į Vilnių, ir tai kelia tikrą sujudimą. Žmonės supranta, kokios didelės šiuolaikinio meno galimybės, ir trokšta kuo daugiau pamatyti ir išgirsti“.
Viliojami Zambello, Minghellos, Aldeno ir kitų garsių režisierių pavardžių, žiūrovai plūsta į Lietuvos nacionalinę operą: teatro lankomumas pakilo nuo 60 iki 90 proc., nors bilietų kainos padidėjo daugiau nei ketvirtadaliu. Kainų šuolis galėjo būti dar didesnis, tačiau Kėvišas sugebėjo rėmėjų subsidijas padidinti nuo 2,3 mln. svarų sterlingų (apie 11,5 mln. Lt) iki 4,6 mln. svarų sterlingų (apie 23 mln. Lt). Be to, jis pabrėžia, kad vidutinė bilieto kaina – 6,6 svaro sterlingų (apie 33 Lt) – yra mažiausia iš visų „Opera Europa“ narių.
Kai kuriems lietuviams tai vis tiek yra per daug. Kėvišas turi savo kritikų, ir vienas tokių yra smuikininkas Martynas von Bekkeris, 2001 m. surengęs Vilniuje Alternatyviosios klasikinės muzikos festivalį. Šis festivalis buvo tiesioginis daugelio Kėvišo planų varžovas.
„Lietuva turi didelių meninių ambicijų, bet tiesa ta, kad žmonės mūsų šalyje uždirba labai mažai. Šiuo metu aš dirbu Lietuvos muzikos akademijoje dėstytoju, ir mano vidutinė mėnesio alga yra 150 svarų sterlingų (apie 750 Lt). Tai tipiška, todėl daugelis žmonių negali sau leisti pasižiūrėti Vilniaus festivalio žvaigždžių ar lankytis Operos teatre. Be to, manau, kad mes per daug dairomės į užsienį. Esu patriotas. Turėtume susitelkti į tai, kas yra čia, Lietuvoje, – į savo menus ir talentus“.
Kitaip tariant, siekiant užtikrinti Lietuvos meninės pažangos raidą, būtinas dėmesys tiek ekonominiams, tiek ideologiniams reiškiniams. Šiuo metu visiškai aišku, kad Kėvišas ir jo vyriausybinis užnugaris siekia didesnio tarptautinio pripažinimo, o raidos procesai plėtojami itin sparčiai, atidžiai orientuojantis į 2009 metus. Kita vertus, 2009 m. planai vis dar yra derybų lygmens, daugybė punktyrinių linijų sutartyse laukia parašų. Aišku viena – Kėvišas yra galingas ir ryžtingas žmogus, turintis įspūdingą pasiekimų bagažą. O tai, pasak Jaceko Kaspszyko, daro Lietuvą įdomiu stebėjimo objektu.
Michael White
„Classical music“, 2007 m. vasaris, Nr. 3
