Netradicinių kelionių įspūdžių ir įkvėpimo ištroškusios sielos jau netrukus galės gardžiuotis žymaus lietuvių dailininko, fotomenininko Mariaus Abramavičiaus pasakojimais iš tolimo ir vakariečių prieštaringai vertinamo Irano. Knygoje „Punktyrai kelio paraštėse“ (Versus aureus) sudėti autoriaus dienoraščiai ir nuotraukos iš kelionės į Iraną, pakeliui pabuvojus Gruzijoje, Turkijoje, Azerbaidžane.
Vienų „šlovingos Persijos imperijos kultūros lopšiu“, kitų – „blogio ašimi“ ir „branduolinių širšių lizdu“ vadinamas Iranas, nepaisant jį kaustančių stereotipų, išsaugojo nepalytėtą gamtos grožį, įspūdingas istorines vertybes ir kvapą gniaužiančią prabangą. Mariaus Abramavičiaus knyga traukia vaizdingu, sodriu pasakojimu, žavi geranoriškomis autoriaus nuostatomis ir gebėjimu įžvelgti sąsajas tarp istorijos ir dabarties, pagarba kitų tautų ir kultūrų žmonėms ir tradicijoms, taip pat mokėjimu įžvelgti tai, kas paprasta akimi tarsi ir neregima.
Knygoje pulsuoja nerami keliautojo siela, verčianti domėtis viskuo: pradedant įspūdinga gamta, sudėtingomis istorinėmis, geopolitinėmis aplankytų šalių situacijomis ir baigiant paprastų žmonių buitimi. Jo pasakojimas – labai gyvas, impulsyvus, perpintas poetinėmis impresijomis, kurias įkvepia gamtos didybė, išlikę praeities paminklai ar paprasčiausias mažas stebuklas – regėjimas visko kitomis akimis, fiksuojant akimirkos svarbą ir trapumą.
Fotografas, dailininkas, keliautojas Marius Abramavičiaus aplankė daugelį pasaulio valstybių, aktyviai dalyvauja Užupio Respublikos kultūrinėje-meninėje veikloje, akcijose, renginiuose, parodose, tarptautiniuose projektuose. Yra Užupio Meno Inkubatoriaus kūrybinių projektų koordinatorius. 1999 m. – įspūdinga kelionė po Nepalą, Indiją, Tibetą. 2005 m. – įsiprasminimo festivalis „Ką tu čia dabar darai“. Marius Abramavičius – jo idėjos autorius ir koordinatorius. 2006–2007 m. – projektas „Vertikalės“: Užupis, Lietuva, Norvegija, Marokas, Švedija, Turkija, Gruzija. Surengta daugybė fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje.
***
<...> mane įveikia karštis ir nuovargis, ir tuomet išskrendu, pakylu aukštyn, iš kur jau regiu save po didingu medžiu, miegantį, apsuptą išgeltusios žemės plotų, į pietus nuo Karabacho, prie Arakso upės gulintį. Rytuose, jau visai netoli, telkšo Kaspija, o vakaruose – begaliniai nurudę kalnai, einantys toli toli, net iki Erzurumo. O mano būsimas kelias toliau suka į pietus, aš jį mačiau tik žemėlapyje, bet jau nujaučiu. Karštis tvyro slėnyje, vibruojančiame ore, rytietiškas snaudulys ir atsipalaidavimas. Viskas sustingę ir ilsisi popiečio kaitroje. Rytai. Čia jau Azija – absoliučiai, geografiškai, politiškai ir regimai.
