Aktyviai šokių muzikos scenoje besisukančio ir plokšteles įvairiuose klubuose sukančio bei tūkstančius gerbėjų Lietuvoje ir už jos ribų turinčio Manfredo profilis nefigūruoja populiariuose žurnaluose ar laisvalaikio portaluose. Vienas garsiausių Lietuvos didžėjų užsiima savo mėgstama veikla, dirba produktyviai bei jaučia malonumą ir nesiekdamas šiais laikais madingo „populiarumo“.
Tiems, kurie mėgsta gerą šokių muziką ir triukšmingus vakarėlius klubuose jis yra ne tik didžėjus, bet ir kokybiškai linksmo vakaro garantas, na, o jei klubinė kultūra jums tolima ir apie jį ar elektroninės muzikos grupę „Metal on Metal“ nesate girdėję, suteikiame puikią progą susipažinti.
Jau ne pirmus metus esi linksniuojamas kartu su būdvardžiais (vienas iš) profesionaliausių, populiariausių, geidžiamiausių. Koks tau tas populiarumo, pripažinimo skonis?
Gyvenimo būdo žurnalams aš tikrai neįdomus, todėl gyvenu labai ramiai. Tik tikiuosi, kad mane už pastangas gražiai linksniuoja mano kolegos ir mūsų miniatiūrinės šokių muzikos scenos klausytojai.
Kokie tau buvo praėję metai? Ko buvo per daug, o ko šiek tiek per mažai?
Praėję metai „Metal on Metal“ pasaulyje buvo ramesni. Aš daug dirbau su reklamos bei filmų projektais savo įrašų studijoje „Katedra“ bei mokiausi važinėti riedlente jos koridoriuose. Be to, dirbau su kolegomis is „Mondayjazz“ - Justu Fresh ir Tadu Quazar prie „Senosios mokyklos“ renginiu, kurie vis auga ir auga. Taip pat ir prie kitų mūsų projektų, kurie „išlįs“ šiais metais.
Tu kaip nors jautei „krizę“? Kaip nusiteikę žmonės susirinkdavo klubuose – buvo sunkiau, o, galbūt, lengviau juos išjudinti?
Mano akimis žiūrint, vakarėlių ir klubų kokybė Vilniuje praėjusiais metais subyrėjo į „triusikus“. Tik man atrodo ne krizė čia kalta, o klubų vadovai, kurie tik ja prisidengia, o iš tikrųjų tingi dirbti ir neturi gerų idėjų. Paprasčiausia praėjusiais metais buvo sakyti, kad dabar „krizė“ ir į klubą visus suleisti nemokamai. Neliko svečių iš užsienio, neliko vakarėlių, kurie reikalauja investicijų, neliko jokio deficito. Po pusmečio žmonėms viskas atsibodo – net šokti.
Esi žmogus, matantis viską nuo pakylos. Ar įžvelgi kokias permainas mūsų jaunoje klubinėje kultūroje? Geros jos ar ne itin linksmos? Ar vis dar pasitaiko prieinančių ir prašančių pagroti „Prodigy“?
Jei žmonės ateitų ir prašytų „Prodigy“, aš mielai pagročiau. O dabar publika labai susimaišiusi, nes visi eina, kur papuola, todėl dažniau prašo, kad gročiau tai, ką jie vakar girdėjo per „Znad Willi“.
Kaip apskritai vertini lietuvių gebėjimą atsipalaiduoti ir mokėjimą linksmintis neapgirtus bei neapsvaigus?
Žmonės, kurie linksminasi neapgirtę ir neapsvaigę, laiką leidžia vandens parkuose ir konditerinėse vakaruškose, kiti prisigeria kaip kiaulės ir eina į diskotekas. Nieko čia nepakeisi – taip yra visame pasaulyje.
Kaip suprantu, visas „Metal on Metal“ trejetas pastaruoju metų „sėdęs ant“ remiksų gludinimo, tuo tarpu gausėjanti armija jūsų gerbėjų išsižioję laukia naujos „autentiškos metalinės“ produkcijos? Ar nėra tarp naujamečių planų ir pažadų naujo singlo, o galbūt albumo?
Nieko dabar „neforsuojame“. Išleidome keletą remiksų praėjusiais metais, bet jie buvo atsitiktiniai. „Autentiškos metalinės medžiagos“ studijos kompiuteryje yra trims albumams, bet „išplaukėme“ su triukšminga muzika, kuri pasaulyje jau nebėra tokia aktuali, todėl gali būti, kad ji ir liks ten amžiams.
Esame išleidę keletą man nepatinkančių „gabalų“, kurie mums nieko gero neatnešė, ypatingai užsienyje, todėl dabar nenoriu niekur skubėti ir daryti panašių klaidų. Visgi 2011-ais mėginsime kažką išleisti. Galbūt ne tik „Metal on Metal“ vardu. Visai neseniai pasirodė naujas mūsų kūrinys, skirtas atgimusiai renginių serijai „Nesakyk mamai“. Tiesa, jis skirtas tik Lietuvai ir specialiai skamba visa senoji mūsų kūryba.
Kaip „Metal on Metal“ trio prigijo maištininkų etiketė? Nejau „Nesakyk mamai“ laikais jūsų pasirodymai buvo tokie laukiniai?
Mes tiesiog labai daug gėrėm bei linksmai leidom laiką tiek vienoje, tiek kitoje scenos pusėje ir sugebėjom tuo užkrėsti visus kitus. Tuo metu mūsų šokių scenoje visi į viską žiūrėjo labai rimtai, todėl ir tapom tariamais maištininkais, nors viso labo išmušėm skylę sienoje kažkuriam klube, išpurškėm gesintuvą vakarėlio metu, sulaužėm porą grotuvų, degtinę užsigerdavome viskiu ir visiškai nemokėjome groti. Bet neskubėkite mūsų nurašyti, „Nesakyk mamai“ renginiai grįžta šiais metais ir jie bus didesni nei bet kada iki šiol.
Dar metai kiti ir „Metal on Metal“ taps viena iš seniausių aktyviai grojančių grupių Lietuvoje. Kokia yra jūsų laimingo „šeimyninio gyvenimo“ paslaptis? Galbūt pakankamai pailsit vieni nuo kitų?
Viena seniausių gal per stipriai pasakyta. Ilgaamžiškumu vis dar nusileidžiame SSG („Svastikos Sukitės Greitai“) ir „Rondo“. O paslapties jokios nėra, tiesiog esame geri draugai ir muziką mylėsime amžinai. Kad ir kokiais kitais reikalais beužsiimtume, susitikę, kaip ir prieš daugelį metų, šnekame apie „chartus“, albumus ir muzikos naujienas. Kitų tokių draugų aš neturiu. Be to, per metus pažinome savo stipriąsias vietas ir pasidalinome vaidmenimis. Matomės ne per dažniausiai, bet po elektroninį laišką su nauja idėja iš Kym Wild ar Miss America gaunu kas penkias minutes.
Ar daug laiko „Metal on Metal“ praleidžia užsienyje? Emigruoti kol kas nesirengiat?
Prieš keletą metų daug grojome Europos didmiesčiuose, o dabar dažniau ten keliaujame su savo merginomis. Kai bus naujos „Metal on Metal“ muzikos, atsiras ir nauji pasiūlymai groti užsienio klubuose bei festivaliuose. Apskritai, kelionės man atrodo prasmingiausias dalykas gyvenime, tačiau kraustytis iš Lietuvos aš nenorėčiau. Nebent metams ar dviems išvažiuočiau kur nors pagilinti garso inžinerijos žinių. Taip pat noriu kokiam pusmečiui išvažiuoti pasibastyti po Pietų Ameriką, bet tik tada, kai deramai pramoksiu ispanų kalbą.
Jei linkėjimus šiems metams skaitytojams siųstum muzikine forma, koks tai būtų kūrinys?
Al B. Sure – Night and Day (Onra Edit)
