Manto Kvedaravičiaus pavardė pastarosiomis savaitėmis linksniuojama dėl jo sėkmingo debiuto kino pasaulyje. Tačiau 34‒erių vyro biografijoje ‒ ne vienas įdomus faktas apie jo veiklą.
Mantas užsiima povandenine archeologija ‒ prieš 11 metų jis Luokesų ežero dugne atrado prieš kelis tūkstančius metų palaidotą gyvenvietę. Diplomuotas antropologas netgi vykdamas poilsiauti į Kubą savo atostogoms panoro suteikti politinį atspalvį ir su plakatu nuvykti prie Gvantanamos kalėjimo. Bet apie viską iš pradžių.
‒ Kaip tave tiksliausiai pristatyti ‒ kaip antropologą, archeologą ar režisierių?
‒ Kartais mūsų darbas nebūtinai yra mūsų profesija. Vienas garsus režisierius yra pasakęs: „Režisūra ‒ ne profesija ‒ tai poelgis.“ Manau, kad tai pritaikoma visoms profesijoms. Tačiau aš imuosi veiklos, pavyzdžiui, statyti filmą, ne dėl to, kad tapčiau kino bendruomenės nariu. O dėl to, kad juo norėjosi kai ką pasakyti. Dabar aš kalbu kaip režisierius, nes pasakoju apie filmą. Tačiau jei būtų vasara ir būtume prie ežero, o su savimi turėčiau istorinius radinius, jau kalbėčiau kaip archeologas. Po geros savaitės konferencijoje kalbėsiu kaip antropologas.
‒ Režisieriaus karjerą pradėjai aukšta nata. Ar ateityje turi kūrybinių sumanymų, susijusių su kinu?
‒ Be abejo. Ateityje. Tik nebūtinai tai bus šiais ar kitais metais. Režisūra labai įdomi profesija daugeliu aspektų. Ji integruoja ir pasiima tave visą. Kūrybiniame procese dalyvauji ne vienas, bet supamas žmonių. Norėdamas ką nors sukurti, turi būti labai atviras. Tarp tavęs ir santykio su kitu žmogumi gimsta kažkas įdomaus. Tai labai praturtinanti veikla.
‒ Filme „Barzakh“ panaudojai keletą kadrų, filmuotų po vandeniu. Tai Lietuvoje filmuoti vaizdai?
‒ Taip. Norėjome filmuoti Čečėnijoje, tačiau nesugebėjome privažiuoti prie ežero, kurio teritoriją kontroliuoja kelios karinės bazės. Toje vietoje yra sukilėlių. Todėl nenorėjome rizikuoti žmonėmis, kurie būtų padėję mums nuvykti iki ežero.
‒ Dabar nusikelkime prie Luokesų ežero, kur jūsų ekspedicija ežero dugne aptiko palaidotą Luokesų gyvenvietę. Tai skamba kaip lietuviškos Atlantidos istorija!
‒ Prieš 11 metų ežero dugne mes suradome Luokesų kaimą, kuris prieš 2500 metų buvo įsikūręs virš vandens. Jis man tapo labai svarbia gyvenimo dalimi. Amžino sugrįžimo vieta. Nesvarbu, kad ir kur būčiau, kiekvieną vasarą porą savaičių ar ilgiau mes tyrinėjame bronzos amžiaus ežerų gyvenvietę, kuri tikriausiai buvo sudeginta, o vėliau ir nuskendo.
‒ Kaimas tyvuliavo virš vandens kaip Venecija?
‒ Tik daug paprastesnė... Į ežero dugną buvo sukalti mediniai poliai, ant jų stovėjo platformos su namais. Mano ir kolegės įkurtas Povandeninės archeologijos centras ir dar keli institutai tyrinėja šią gyvenvietę.
‒ Kodėl pasirinkai povandeninę archeologiją?
‒ Mokiausi Istorijos fakultete. Pirmieji mokslo metai man sekėsi sunkiai. Matyt, ne tas rūpėjo. (Šypsosi.) Turėjau rašyti kursinį darbą apie povandeninę archeologiją, ji buvo kažkas keisto, neįprasto. Mane sudomino tai, kad be to, jog bandai pasikapstyti po senovę, dar ir atsiduri visai kitoje erdvėje.
‒ Mokėjai nardyti?
‒ Ne, nemokėjau. Kai pradėjau rašyti darbą, vasarą nutariau pasimokyti nardyti. Baigiau nardymo kursus. Su universiteto narais archeologais pradėjau nardyti prie Trakų. Aišku, kiekvieną kartą ten nuvažiavęs jiems sugadindavau visą aparatūrą, dienai sustabdydavau darbą, nes jiems tekdavo tvarkyti užkimštą nardymo įrangą. Kitą dieną vėl atvažiuodavau... (Šypsosi.) Vis dėlto išmokau nardyti ir dirbti po vandeniu. Su kolega pradėjome Lietuvoje ieškoti povandeninių archeologinių objektų, išnardėme apie 30 ežerų, kol suradome Luokesų ežero gyvenvietę. Yra daug teorijų, kodėl tas kaimas nuskendo. Galbūt gyventojai išsikėlė. Tačiau radome pelenų sluoksnį, todėl gali būti, kad dalis gyvenvietės buvo sudeginta. Toje vietoje randame daug papuošalų, įrankių. Nors dalis jų yra mediniai, tačiau dumble gerai užsikonservavę. Sausumoje mediniai įrankiai neišlieka, todėl ši gyvenvietė yra vienintelė tokia vieta, galima sakyti, informacijos lobynas.
‒ Baigęs Vilniaus universitetą, studijavai Oksforde. Beje, esi užsiminęs, kad tai ‒ viena liūdniausių institucijų. Ką turėjai omeny?
‒ Universitetas turi savo tradicijas, vietą pasaulyje, daugeliu atvejų ‒ pelnytą. Tačiau ten pasaulio suvokimas yra labai ribotas. Uždaras akademinis ratas, kad ir kaip stengiasi, į pasaulį žiūri per savo prizmę iš Hario Poterio salių. Žmonės tokiose institucijose nustumiami į antrą planą, mokslas iškeliamas virš jo. Dėl to labai liūdna. Todėl ir sakiau, kad Oksfordas yra viena liūdniausių institucijų. Kita vertus, man universitetas yra ir kolegos, draugai. Begalinių diskusijų su jais metu gimsta kūrybiniai procesai. Parašęs vieną ar kitą disertacijos skyrių matau, kad juose atsispindi mano su kolegomis pokalbiai. Kembridže yra vienas populiarus baras, ant kurio sienos, šalia staliuko, užkabinta varinė lentelė: „Čia Džonas ir Džekas atrado DNR formulę.“ Tame yra šiokios tokios autoironijos, nes nebūtinai kabinete įvyksta didieji atradimai. Man ‒ taip pat.
‒ Tu kurį laiką gyvenai Amerikoje, ten 2003‒2005 metais dėstei religijos, teisės, ir politikos teoriją...
‒ Amerikoje akademinė industrija turi didesnį pagreitį ‒ daugiau studentų, doktorantai nuo trečių studijų metų pradeda dėstytojauti. Man pasisekė, kad turėjau galimybę pradėti dėstytojauti. Nors mano žinios buvo, švelniai tariant, kuklios. Tačiau mokyti ir mokytis su studentais buvo įdomu. Bet supratau, kad norint ir toliau dėstyti, reikalingi tolesni mokslai.
‒ Esi išmaišęs visą pasaulį. Ameriką ir Didžiąją Britaniją ‒ dėl studijų. Šiaurės Kaukazą ‒ dėl filmo. Europą ‒ keliaudamas po festivalius. O kada keliauji tiesiog pailsėti? Galbūt panardyti, koralais pasigrožėti?
‒ Pastarąją poilsinę kelionę turėjau prieš penkerius metus. Lankiausi Kuboje. Kelionė buvo įdomi tuo, kad ne tik nardėme urvuose, bet ir nuvažiavome į Gvantanamą. Norėjome prasibrauti iki Gvantanamos kalėjimų. Tačiau amerikiečių bazė yra Kubos karinėje zonoje, todėl nebuvo taip paprasta ten privažiuoti ir išsitraukti plakatą su šūkiu. Kita vertus, ačiū, kad ir nepasiekėme bazės.
‒ Esi ekstremalių pojūčių mėgėjas?
‒ Nežinau, bet mums atrodė, kad tai kelionei reikia suteikti šiokį tokį politinį atspalvį. Ir Kuboje pasimėgauti ne tik gražiu vandeniu, puikiu maistu, kultūriniais paminklais, bet ir iškelti plakatą prieš kankinimus Gvantanamos kalėjimuose.
‒ Ar susimąstai, kodėl tavo debiutinis filmas „Barzakh“, kuriame pasakoji apie Čečėnijoje dingusius žmones, kankinimus, sulaukė tokios didelės sėkmės? Juk galėjo jis taip ir likti gulėti stalčiuje...
‒ Aš ne kartą sau, kolegoms esu sakęs, kad mums pasisekė. Šimtus kartų tiek nedaug trūko, kad to filmo nebūtų. Linija buvo labai trapi. Pradedant tuo, kad pati idėja atsirado iš niekur. Aš nevažiavau į Čečėniją filmuoti. Atsitiktinai sutiktas žmogus pasakė, kad jis pažįsta žmones, kurie sapnuoja dingusiuosius. To užteko, kad man tai pasirodytų įdomu ir sugalvočiau apie tai kurti filmą. Po to visi kolegų suėmimai... Galiausiai tai, kad pamiršome išsiųsti paraišką į Berlyno festivalį! Susizgribome, kai jau buvo per vėlu... Tačiau, pasirodo, kad viena fondo darbuotoja jau buvo seniai tą paraišką užpildžiusi ir išsiuntusi. Mus lydėjo sėkmė. Bet iki jos reikėjo kovoti nuožmiai su įniršiu. Ta trapi linija tarp sėkmės ir nesėkmės reikalavo begalinės kovos, pastangų. Reikėjo stovėti akmeniu kiekvienoje situacijoje visus ketverius metus iki paskutinės sekundės. Tas filmas perneštas per mūsų visų rankas. Žmonės dėl jo mirė... Tačiau žinome jo kainą.
‒ Ar jau esi susikūręs artimiausių veiksmų planą?
‒ Galvoju, kad vieną dieną eisiu gatve, ką nors pamatysiu, kas išmuš mane iš vėžių, kad kitą dieną imčiausi gilintis į dar vieną iš tūkstančio jaudinančių aspektų. Juk yra daug dalykų, kuriuos mes norime pasakyti, tačiau kartais trūksta tiek nedaug, jog pradėtum tai daryti iš širdies ir iki galo.
Dosjė
Gimė ‒ 1976 m. Biržuose
Išsilavinimas. Vilniaus universitete baigė archeologiją. Oksfordo universitete suteiktas kultūrinės antropologijos magistro laipsnis. Kembridžo universitete rašo daktaro disertaciją apie valstybės galią ir skausmą.
Apdovanojimai. Jo debiutinis pilnametražis dokumentinis filmas „Barzakh“ Berlyno kino filmų festivalyje įvertintas dviem prestižiniais apdovanojimais ‒ specialiu Ekumeninės žiuri prizu bei Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International“ apdovanojimu.
Edita Maželytė
