Tai buvo Juozas Kazlauskas (1941–2002), žinomas fotomenininkas, pelnęs daugybę – daugiau nei 30! – prestižiškiausių respublikinių ir tarptautinių apdovanojimų už fotografijų serijas ir kolekcijas. Profesionalus kino operatorius, kūręs su žinomais režisieriais (R.Verba, M.Giedriu, V.Žalakevičiumi) ir vienas. Sausį jis būtų atšventęs 70–metį. Tos sukakties proga Nacionalinėje dailės galerijoje surengtas atminimo vakaras, parodyti jo filmai, pristatytas fotoalbumas, kuriame tilpo keli fotografijų ciklai, gimę atšiauriausiose, pavojingiausiose planetos vietose – Tolimojoje Šiaurėje, Sibire, Čečėnijoje, Černobylyje.
Audronė JABLONSKIENĖ
Koks jis buvo žmogus, visam gyvenimui įsimylėjęs Šiaurės jūras ir ledynus, stačia galva puolęs į karščiausius istorinio vyksmo taškus? Apie tai šiandien kalbamės su J.Kazlausko našle Dalia Kazlauskiene.
– Ką reiškė būti keliautojo žmona? Išleisti vyrą už poliarinio rato, į karą Čečėnijoje, į mirtimi alsuojantį Černobylį?
– Būdamas rūpestingas vyras ir tėvas, jis savo profesinį gyvenimą tvarkė pats. Net prie kuprinės prisiliesti neleisdavo. Ten turėjo tilpti viskas, ko reikia, ir nė gramo daugiau. Prašydavo tik pasiūti drobinius maišelius žolelių arbatai – kad primintų tėviškę Šiaurėje, kur išvis nėra kvapų. Ir dar – kapronine kojine apsiūti vilnones puskojines – kad ilgiau tvertų. Reikėjo susitaikyti ir su tuo, kad savaitėmis, mėnesiais – jokios žinios. Nei telefono ryšio, nei laiškų. Tik retsykiais – radiogramos, jei atsidurdavo dideliame laive ar hidrometeorologų stotyje.
– Didžiulį įspūdį paliko albume išspausdinti jo dienoraščiai, šiaurės keliautojo patirtys. Nerti su akvalangu po ledu, ieškant paskendusios Barenco karavelės! Ledinis žalias vanduo virš galvos – baltos ledo lytys lyg debesys danguje, o dugne – tarsi buldozeriu pravažiuoti akmenų sąvartynai – prašliaužusio ledkalnio pėdsakai. Oho!
– Buvo treniruotas sportininkas, mėgo povandeninę žūklę. Nardė ne tik vasarą, bet ir į eketę. Trakų rajone žinojo ežerėlį, kur žuvys „kaip rąstai“, bet visas apžėlęs tankiu žolių kilimu. Neri lyg į juodą maišą...
– Ar jus, sūnų imdavo į gamtą?
– Nenoriai. Nes jausdavosi atsakingas: ką mes ten veiksim, ar mums patiks? Geriausia – vienam.
– Ar grįžęs iš tolimųjų kelionių pasakodavo patirtus nuotykius?
– Kompanijoje – taip. Buvo kiek–vienos draugijos siela, azartiškas istorijų pasakotojas, kaip ir jo draugas latvis Juris Puodniekas, kuris yra lankęsis ir mūsų namuose. Juozui teko važiuoti į jo laidotuves: sustojo širdis nardant po vandeniu...
– O Juozo išgyventi pavojai?
– Yra tik užsiminęs, kaip šiaurėje plaukė per rūką į kažkokią salą. Vadovas paėmė ne tą kryptį. Paklysti reiškė pražūti. Juozas vienintelis susiorientavo teisingai. Laimei, jo paklausė.
– Juozo Šiaurės keliai laike aprėpia vos ne dvidešimtmetį (1967–1985). Buvo ne tik azartiškas keliautojas, fotografas, filmuotojas, bet ir apsigimęs tyrinėtojas. Turbūt didžiausias patirtas nuotykis – Barenco kapo ir jo karavelės liekanų atradimas.
– Tai buvo 1979 m. Jam paskambino šiaurės tyrinėtojas entuziastas Dmitrijus Kravčenka, jau pažįstamas iš ankstesnės ekspedicijos. Kvietė į Naująją Žemę, kurios Ledo įlankoje spėjo žuvus ekspedicijos šturmaną Barencą ir jo vyrus. Prašė būtinai perskaityti Barenco ekspedicijos dalyvio Granto de Fero dienoraščius. Vienas paskutinių įrašų – 1597 m. birželio 19 d. – apie Vilemo Barenco ir jo tarno mirtį vienu metu.
– Taigi ieškoti Barenco kapo ir jo karavelės liekanų leidosi lygiai po 400 metų.
– Jis pats sakė: patikėjome tais įrašais, kaip Šlymanas „Iliada“...
– Betgi surado savąją Troją!
– Surado. Beveik vienu metu ir Barenco žiemavietę, ir karavelės likučius. Radiniai pasipylė kaip iš gausybės rago: senoviniai prietaisai, medžio dirbiniai, keraminės šukės, muškietos, patrankų sviediniai, kompaso nuolaužos. Gerai išsilaikiusios ąžuolinės karavelės dalys.
– Tokia ekspedicija – tikras lobis kino ir fotometraštininkui. Paliko puikų fotografijų ciklą. O filmas?
– Tai liūdna istorija. Pirmiausia surengė fotografijų parodą. Tikėjosi, kad savo garsiuoju kraštiečiu susidomės olandai (tada Vilniuje buvo Olandų namai). Nesusidomėjo. Kartu su Požersku Šiaurės fotografijų ciklus išsiuntė į Amsterdamą. Iš ten jie negrįžo. Kai ėmėm ieškoti, sužinojom, kad Juozo fotografijų parodą kažkas kažkam padovanojęs... Pėdsakai pradingo. Kad ir labai prislėgtas tos netekties, rankų nenuleido. Parašė 34 (!) laiškus į įvairias Arkties tyrinėtojų organizacijas, tikėdamasis rėmimo dokumentiniam filmui apie Barenco ekspedicijos paieškas. Arba jokio atsako, arba – ačiū, mums neįdomu. Po Juozo mirties aš ir pati parašiau į Klaipėdos jūrų muziejų – gal susidomės unikalia medžiaga? Net atsakymo negavau.
– Kuo tai paaiškintumėte?
– Viskas labai paprasta: Barenco stovyklavietę lygiai po 400 metų (1579–1979) atrado ne profesionalai archeologai, mokslininkai, pripažinti arkties tyrinėtojai, o 12 mėgėjų entuziastų. Komandoru vadinamas ekspedicijos vadas Kravčenka – istorikas, jūreivis, keliautojas. Kiti – irgi tokie patys.
– Kur šiandien Juozo filmuota medžiaga?
– Valstybiniame vaizdo ir garso archyve. Tik dalis perkelta į skaitmenas. O mano stalčiuje – Juozo rašytas scenarijus, paremtas de Fero ir jo paties dienoraščiais. Keturi šimtmečiai skiria tuos užrašus, bet kokios paralelės! Juozas rašo, kad prie kameros metalo prišąla rankos. De Feras: „...kai dailidės iš įpročio įsikąsdavo vinį, ji prišaldavo prie lūpų...“ Juozas: „Aplinkui vien ledai ir rūkas... žemai lekiantys, vos mūsų galvas nekliudantys debesys, su vėju visur prasismelkianti drėgmė, varginantis palapinės statymas ant šalto, šlapio, juodo pakrantės gargždo... nerasi vietos, kur galėtum užsiglausti už ko nors ir sušilti“. Garitas de Feras: „Jūroje girdėjosi baisus traškėjimas. Name buvo labai šalta. Mes sėdėjome taip arti ugnies, kad beveik svilo padai, tačiau nugaros buvo apšarmojusios...“
– Juozas nufotografavo ir Čiurlionio kalnus Prano Juozapo Žemėje.
– Tai buvo jo paskutinė ekspedicija į Šiaurę 1985 m. Pavyko susitarti su garlaivio kapitonu, kuris plaukė į Diksoną pro Jurgio salos Tichajos įlanką – ten tie Čiurlionio kalnai. Tą vardą 1913 m. jiems davė Sedovo ekspedicijos dailininkas Pineginas, mat jie jam priminė „dailininko fantasto vizijas“ (turėjo galvoje Čiurlionio „Ramybę“).
– Kodėl ta ekspedicija į Šiaurę paskutinė?
– Nes jau sunkiai sirgo: Parkinsonas, diabetas.
– Bet vis tiek dar vyko į Čečėniją – per patį karo įkarštį, į Černobylį – praėjus 10 metų po baisiosios avarijos. Dėl to galėjo paūmėti liga.
– Galėjo. Bet jis svarstė kitaip: gal kokiu nors paradoksaliu būdu ta radiacija jam padės.
– Ko gyvenimas nepalaužia, tą užgrūdina – čia apie jį?
– Manau, kad taip. Vaikystė Sibiro tremtyje su mama, karinė tarnyba Šiaurėje, kur, beje, ir pradėjo filmuoti...
– Daugybė metų praleista Rusijoje. Todėl ir dienoraščiai versti iš rusų kalbos?
– Taip, nes lietuviškai rašyti jam buvo tikras vargas. Nors kalbėjo beveik be akcento.
– Ar buvo išlaikęs ryšį su gimtąja žeme?
– Ypatingą. Buvusioje tėvų sodyboje Žvirbliškės kaime (Molėtų r.) yra surengęs net parodą po ąžuolu „Lietuviai tremtyje“. Vėjas plaikstė ant ąžuolo šakų sukabintas fotografijas iš lietuvių tremties vietų. Suėjo buvę kaimynai, tolimesnių kaimų gyventojai. Tai buvo 1999 m. O 2002–aisiais ten pat surengta paroda „Per pasaulį eina žmogus“ – skirta jo atminimui.
