Birželio 3 d. 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje – nepaprastas fortepijono muzikos rečitalis. Po kelių dešimtmečių į Vilniaus sceną grįžta legendinis rusų pianistas Grigorijus Sokolovas. Daugiau kaip 40 metų profesionaliojoje scenoje muzikuojantis pianistas šiandien laikomas vienu žymiausių pasaulio fortepijono meistrų.
Mėgstantis koncertams rinktis žinomus ir populiarius kūrinius, jis, anot kritikų, tuos tūkstantį kartų girdėtus kūrinius naujai prakalbina, nuskaidrina. Rečitalyje Vilniuje Sokolovas interpretuos Johanno Sebastiano Bacho, Johanneso Brahmso ir Roberto Schumanno kūrinius.
„G. Sokolovas – be galo atsakingas pianistas. Jis kruopščiai renkasi repertuarą ir koncertus, negriebia visų pasiūlymų. Todėl mes ypač džiaugiamės, kad G. Sokolovas sutiko dalyvauti Vilniaus festivalyje“, pristatydamas šį koncertą žiniasklaidai kalbėjo festivalio meno vadovas Gintautas Kėvišas.
„Iš po pianisto pirštų sklindantys garsai nepanašūs į įprastinius, išgaunamus daugelio kitų muzikantų. Tai – tobulybės ilgesys, persmelkiantis kiekvieną pianisto pasirodymą“ – sakoma apie Grigorijaus Sokolovo skambinimą. Jis laikomas šių dienų legenda, kaip didieji rusų pianistai Richteris ar Horowitzas.
Pianisto kūrybinis kelias stebino jau nuo pat pradžių. Kai šešiolikmetis paauglys atliko savo programą III tarptautiniame Piotro Čaikovskio pianistų konkurse Maskvoje (1966), daugelis pranašavo jam puikią ateitį, tačiau buvo ir skeptikų. Lemiamą žodį, skirdamas I vietą, tada tarė komisijos pirmininkas Emilis Gilelsas, pastebėjęs nepaprastą jaunuolio muzikalumą. Dabar jau niekas neabejoja, kad tos įžvalgos pasitvirtino su kaupu.
Savo pirmąjį rečitalį surengęs Leningrade, dvylikos metų, Sokolovas daugelį dešimtmečių koncertavo tik Sovietų Sąjungoje ar buvusiose Rytų bloko šalyse. Per metus G. Sokolovas surengia apie 70–80 koncertų, tačiau programą jis keičia tik kartą per pusmetį (tai išskirtinis jo bruožas). Vadinasi, 30 ar 40 koncertų iš eilės pianistas skambina tą pačią programą. Galima įsivaizduoti, kokių meninių gelmių pasiekiama kūrinio interpretaciją gludinant kaip subtiliausią brangakmenį. Įsidėmėtina tai, jog beveik nenaudodamas pedalo, kone vien virtuozišku pirštų darbu atlikėjas išgauna begalę spalvų, išskleidžia turtingą savo vaizduotę ir magiškai perteikia melodines linijas. Jo interpretacijos – poetiškos ir labai individualios, jo ritmo laisvė ir frazės lankstumas – tiesiog neprilygstami nūdienos pianistams.
Klausytojus labiausiai patraukia G. Sokolovo skambinimo natūralumas – jo meninio credo dalis. Šio atlikėjo stilius unikalus, jame nematyti praeities meistrų įtakos. Nuolat koncertuodamas prestižinėse Europos koncertų salėse ir festivaliuose, kiekvieną savo koncertą jis kuria kaip ritualą. Sokolovas kategoriškai nusiteikęs prieš garso įrašus studijoje, todėl jo įrašai kompanijoms „Melodija“ ir „Opus 111“ su Bacho, Beethoveno, Brahmso, Chopino, Schuberto, Schumanno, Skriabino, Čaikovskio ir kitų muzika atlikti koncertų metu.
Koncerte Vilniuje pianistas skambins grakščių prancūziškų šokių rinkinį – Antrąją Bacho partitą, interpretuos itin jautraus suvokimo reikalaujančias Brahmso Fantazijas op. 116 ir supažindins su Schumanno Trečiosios sonatos fortepijonui minčių ir nuotaikų pasauliu.
