Kitą savaitę, lapkričio 16 dieną, Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė minės gražią sukaktį. Aktorė neslepia, kad jai sukanka 50 metų – šypsosi ir sako, jog metų yra tiek, kiek yra.
Su ja ir kalbamės apie metus, draugus, netektis ir likimo suteiktas dovanas.
Laimę švenčia visus metus
– Ar gimtadienis jums – šventė?
– Taip, nuo pat vaikystės. Jeigu šeimoje gimtadienis yra šventė, – o mano šeimoje, vienaip ar kitaip, tai buvo šventė, – tai ir dabar man jis – šventė.
Esu pagarsėjusi tuo, kad švenčiu visus metus: nuo gimtadienio iki kito gimtadienio. Tai labai smagu todėl, kad tą pagrindinę dieną būna daugiau žmonių, o paskui visus metus tave gali prisiminti ir pasveikinti. Visiems siūlau taip daryti. Pabandykite ir pamatysite, kaip patiks! Tai išeina natūraliai.
Be to, gimtadienis reikšmingas tada, kai pats reikšmingai žiūri į šią dieną.
Beje, kai manęs klausia, ar nebijau, nevengiu švęsti, atsakau: negalvoju apie tai.
– Tai penkios dešimtys metų vis dėlto yra daug ar mažai?
– Kaip gali būti daug ar mažai? Tiesiog tai turi ir su tuo vaikštai. Nesureikšminu metų: jų yra tiek, kiek yra.
Niekada neslėpiau amžiaus. Man juokinga, kai kas nors slepia savo metus. Be to, netikiu, kad žiūrovams įdomu, kiek man metų. Tikiu, kad jie eina žiūrėti mano sukurtų personažų.
Į bėgantį laiką žiūriu su humoru, gerbiu savo metus. Tik sau ir kitiems linkiu sveikatos – toks palinkėjimas tinka visiems: ir jauniems, ir seniems.
Reikia viską įvertinti ir galvoti, kaip man pasisekė. Gimiau geroje šeimoje. Mano abiejų tėvų buvo labai geri seneliai, geros šeimos, namai geri. Ir mano pačios šeima nuostabi, ačiū Dievui... Buvo puoselėjamos tikros vertybės, visi tikintys – ir aš tokia esu... Man pasisekė ir tai vertinu, didžiuojuosi tuo. Esu sudėliota kaip mozaika iš smulkių dalelyčių – giminės tąsa. Ir tai mane padarė tokią, kokia esu dabar. Juk neatsiradau iš niekur! Kaip ir visi kiti.
Kartais jauniems žmonėms sakau: nori būti laimingas – būk. Jeigu nenori toks būti, tuomet nepadės niekas. Be to, reikia pagalvoti apie tuos, kurie turi negalią, guli ligos patale, neturi namų, tada ir laimės suvokimas bus kitoks.
Nuodėmė būtų manyti, kad esu nelaiminga...
Scena – ne šventiesiems?
– Grįžkime į praeitį. Kodėl vaidyba? Kodėl scena? Ir kas yra aktorius? Jis kitoks žmogus, nei kiti?
– Aktore norėjau būti nuo pat vaikystės – nuo pat mažumės. Tai susiję ir su mokykla, ir su kitais dalykais. Nesureikšminu tai, kas buvo. Yra šiandiena, čia ir dabar. Žmogus turi būti asmenybė, nesvarbu, kokios profesijos esi – aktorius, rašytojas, muzikantas... Net ir tada, kai nekuri vaidmens, nerašai, turi išlikti žmogumi. Turi formuoti savo asmenybę, nes tai – nenutrūkstamas procesas. Reikia brandinti save ir auginti visą gyvenimą. Aktorius nėra šventasis ar koks pateptasis. Išėjai iš scenos – ir tu jau nebe aktorius. Juo būni tik akimirką. Nėra žiūrovo – ir tu jau ne aktorius.
– Kodėl?
– Prieš daug tūkstančių metų atėjo žmogus, pasitiesė kilimėlį, atėjo dar vienas žmogus – žiūrovas. Ir tada prasidėjo teatras. Jeigu nebūtų žiūrovų, nebūtų teatro ir jokio interviu iš manęs neimtumėt. Gali kambaryje sau vaidinti kiek nori, bet jeigu tame kambaryje nieko daugiau nėra, tik tu vienas, – tai ne teatras. Dideli dalykai juk yra labai paprasti.
– Ar labai sudėtinga „išeiti iš vaidmens“? Juk negali nulipęs nuo scenos iškart užmiršti, kas buvai prieš kelias minutes?
– Tai būtina aktoriaus profesijos dalis. Dabartinis laikas – labai skubus. Daug visokių darbų reikia atlikti vienu metu. Baigėsi spektaklis, o po jo laukia susitikimas arba poezijos vakaras. Ir stalčiuko, kurį atidarei spektaklio metu, negali taip greitai uždaryti. Tai tada ant šito vaidmens, kuris dar gyvena tavyje, uždedi kitą vaidmenį – vaidini kitą vaidmenį kitai publikai. Ir jiems negali parodyti, kad esi pavargęs, kad tau skauda galvą. Tačiau tas pirmasis stalčiukas taip ir lieka atviras. Ir tik parėjęs namo gali pamažėle pradėti uždarinėti jį, pamažu išeiti iš vaidmens. Tam yra naktis, kita diena...
Tai yra profesijos dalis. Negali to atskirti. Aktoriaus profesija nėra tokia, kad atėjai, suvaidinai, išėjai ir užmiršai... Aktoriaus profesija – tai gyvenimo būdas. Jau kitaip nepasakysi. O jeigu nesutinki su tokiu gyvenimo būdu – išeik. Nepakeičiamų nėra.
– Nebūna taip, kad scenoje vaidinate sudėtingą vaidmenį ir jis lieka jumyse – nepasitraukia?
– Tai natūralu. Aišku, kad taip būna ir atsitinka...Bet vėlgi, tu turi, privalai iš jo išeiti. Nes tuomet tu būtum ne teatre, o kitoje įstaigoje, kuri turi medicininį pavadinimą! (šypsosi). Tai yra profesija, kurią pasirinkai. Reikia žinoti ribas. Juk negali mirti kiekvieną kartą ir likti mirusi – arba išprotėti ir tokia likti...
– O ką darote, jeigu vaidmuo „nesiklijuoja“? Nesiseka su juo susidoroti?
– Tam yra repeticijos. Jos – gėris. Didžiausias malonumas, kai būna smagios repeticijos. Kada tu gali klysti, vaidinti visiškai pro šalį, vingiuoti į lankas... Tam ir yra repeticijos – kad surastum savo vaidmenį.
Labai mėgstu repeticijas. Man netgi būna gaila spektaklį atiduoti žiūrovams. Tai būna toks labai intymus momentas, kad tu turėsi atverti širdį ir atiduoti kažką, kad neteksi savo kokios dalelės. Taip būna, žinoma, ne visada.
Puodams nevaidina
– Ką galvojate, kai girdite žodžius: „Et, tie menininkai – ko iš jų norėti...“?
– Kadangi mano šeimoje buvo daug menininkų, į tuos žodžius niekaip nereaguoju... Niekaip... Manęs tai neliečia. Priimu juos kaip humorą. Arba galvoju, kad šie žodžiai sakomi, norint užmegzti pokalbį.
Žmonės turi būti tokie, kokie nori būti. Ne mano reikalas juos teisti arba keisti.
– Kokia Ligita yra namuose – virtuvėje, parduotuvėje?
– Pati paprasčiausia. Elementarus žmogus. Puodams nevaidinu (juokiasi), bet virdama valgį galiu mintyse kartoti tekstą. Ir gatvėje galiu. Ir parduotuvėje. Ir važiuodama autobusu arba automobiliu. Juk vaidmuo nekuriamas vien tik scenoje – vaikštai, elgiesi kaip normalus žmogus, gyveni gyvenimą, o aktorinė pusė gyvena kitą gyvenimą. Moteriškoji – trečią...
Tie, kurie garsiai rėkia: „Aš – menininkas! Aš – kūrėjas!“ – abejoju jų sugebėjimais. Argi galima savo talentą išreikšti rėkimu? Ar galima sugebėjimus demonstruoti šauksmu? Visi dideli žmonės, menininkai ne šaukia, o tiesiog kuria. Juk nesakoma: aš dabar einu, pakursiu. Krosnį galima pakurti...
– Ar neslegia žmonių žvilgsniai, kai atpažįsta ir už nugaros pasigirsta šnabždesys: „Matai, praėjo Ligita Kondrotaitė... Ji perka tą patį, ką ir mes...“
– Niekada apie tai negalvoju – ar mane pažįsta. Kaip tu žiūrėsi į žmones, taip jie žvelgs į tave. Kaip tu elgsiesi su jais, taip jie su tavimi. Niekada neskaičiuoju žvilgsnių, kiek kartų pasižiūrėjo. Jeigu žmogus pasižiūri, nusišypso – atsakau tuo pačiu. Parduotuvėje esu tokia pat paprasta pirkėja, o ne kokia išskirtinė asmenybė.
Niekada nesirgau didybės manija, nes šalia manęs buvo dideli menininkai. Esu tiesiog viena iš aktorių. Manau, kiekvienam reikia gyventi savo gyvenimą ir nesureikšminti savęs.
Išėjusieji lieka
– Būna labai sunku, kai netenkame artimų žmonių: jie gyveno šalia, kartu dirbo, o vieną dieną jų nebėra. Išėjo anapus. Kaip susigyvenate su netektimi?
– Kaip minėjau, yra toks terminas: nepakeičiamų žmonių nėra... Mene – nekalbu už kitų profesijų žmones – jų vieta lieka. Scenos erdvėje lieka tam tikra aura, tam tikra atmosfera... Ir ta vieta, artimai sielai išėjus anapus, negali būti užpildyta. Ir jos nereikia užpildyti. Kiek mes gyvi prisimenam, tiek tas žmogus ir gyvena mumyse.
Visi gyvensime kieno nors atmintyje: ir išėjusieji, ir dar neišėjusieji... Tiek, kiek tu bendrauji, kiek skleidi šilumos, kiek tau duoda šilumos, tiek tavęs ir yra.
Kiek žmonių buvo teatre, kiek jų pažinojau ir kiek jų jau išėjo...Niekas jų pakeisti negali. Išėjusio anapilin aktoriaus vaidmenį gali atlikti kitas, bet tai ir bus kitas žmogus... Liks tik tas pats tekstas.
– Sunku išeiti į sceną, kurioje jau nesutiksi amžiams ją palikusio kolegos?
– Žinoma... (atsidūsta) Oi, visaip būna... Bet gyvenimas tęsiasi. Tokia yra profesija. Nes penki šimtai žiūrovų neturi žinoti, kad tau blogai, kad tau negerai ar kad apskritai esi vos gyvas. Aktoriaus tokia dalia.
Aš pati gyvenime: kuo man sunkiau, tuo labiau puošiuosi! Scenoje tau uždeda grimą ir tu vaidini savo vaidmenį, o gyvenime, jeigu labai sunku, pasidažau ryškiau lūpas, įsisegu auskarus, pasipuošiu ir einu kur nors išgerti kavos!
Gyvenimas – įdomus dalykas...
– Jeigu Ligita Kondrotaitė nebūtų aktorė, tuomet kas ji būtų?
– Nežinau... Labai norėjau būti keramike ir studijuoti Dailės akademijoje. Dar labai norėjau kalbas studijuoti – nepaprastai gailiuosi, kad baigusi tuometę konservatoriją nebaigiau prancūzų kalbos studijų... Matyt, kažkaip įsuko mane, vaidmenų daug, ir nepavyko... Tačiau net ir dabar stengiuosi tobulintis, lankau įvairius kursus. Mokausi, ką tik įmanoma. Man to reikia. Dalyvauju frankofonijos veikloje. Prancūziškai skaitau eiles.
Man įdomu gyventi ir daryti tuos darbus, nes man to reikia. Gyventi man neliūdna. Be to, mane supa labai geri žmonės. Jų daug sutikau. Ir vėl grįžtu prie sampratos „laimė“. Žmogus arba nori būti laimingas, arba ne. Norint būti laimingam, reikia įdėti daug pastangų ir darbo. Reikia ir skausmus iškęsti, mokėti į daug ką nekreipti dėmesio. Netgi mokėti per save perlipti. Aplenkti niurzgalius – jie kaip prielipos, o juos pakeisti labai sunku. Geriau būti su tais, su kuriais gera. Juk tiek žmonių, kuriuos myli ir jiems laiko neužtenka, tai kam save dalyti niurzgoms?
– Tai kas yra Ligita? Kokia ji?
– Mano draugų ratas išsiplėtęs, bet didžiąją jų dalį sudaro jaunystės draugai. Vadinasi, aš galiu išlaikyti draugystę ilgai. Mano draugai – ne niurzgos, jie visi einantys į priekį. Daug menininkų... Įdomūs jie – iš jų mokausi. Galvoju: jeigu jie visi tokie nuostabūs, tai nesu pati blogiausia ir aš! Jeigu būtų kitaip, jie nebendrautų su manimi.
Draugus labai vertinu ir myliu. Visi jie su polėkiu. Jie truputį neteisingi, bet ta, gerąja, prasme. Žmonės turi būti visokie: klystantys, teisingi, mylintys ir nekenčiantys... Visokie. Ir nebijoti būti savimi.
– Pabaigai įvertinkite aktoriaus profesiją. Kas tai: talentas, darbas ar?..
– Galima atsakyti labai paprastai: 99 procentai darbo ir vienas procentas talento. Aišku, smagu, jei yra talentas, bet be darbo nebus ir rezultato.
Esu apdovanota vaidmenimis. Šitai labai vertinu. Kas tai yra? Sėkmė, laimė, darbas... Pradėjau, nors jauna ir nepatyrusi, Čechovu – galit patikėti?! Aktoriui tai laimė.
Kiekvienas žmogus gauna savo likimą. Reikia vertinti tą suteiktą dovaną ir padėkoti Aukščiausiajam už ją. Jeigu tau Dievulis davė dovaną, tu už ją turi atidirbti. Šimteriopai atidirbti. Tai yra būtina.
