Lietuvos nacionalinio baleto trupė, naująja savo premjera atsigręždama atgal, į prieš 85 metus įvykusį pirmąjį savo spektaklį, kartu žengė drąsų ir platų žingsnį į priekį – skirtingai nuo daugelio per pastaruosius keliolika metų parengtų premjerų, tai nėra iš kažkur perkeltas ir savo sėkmę pateisinęs kūrinys, bet visiškai naujas spektaklis, sukurtas specialiai Lietuvos baleto šokėjams.
Naujojo pastatymo riziką amortizavo žinomi kūrėjai – rusų choreografas Kirillas Simonovas, Lietuvoje jau pastatęs Anatolijaus Šenderovo „Dezdemoną“, o svarbiausia – ekscentriškas rusų dailininkas Michailas Šemiakinas, kurio dėka spektakliui suteikta visiškai nauja dramaturgijos koncepcija ir originalus, raiškus vaizdinis pavidalas.
Leo Delibes'o „Kopelija“, kurią pamatė žiūrovai 2010 metų gegužės 21, 22 ir 23 dienomis, mažai susijusi su pirmuoju Lietuvos baleto vaidinimu – tarp spektaklio veikėjų net nebėra Kopelijos, nors šis personažas beveik visuose šio baleto pastatymuose tėra antraeilis. Tik Vytauto Brazdylio redakcijoje, sceną išvydusioje 1980 metais ir netrukus, 1983-aisiais, atnaujintoje, buvo sukurtas įdomus ir iš dalies hofmaniškas dramaturginis spektaklio audinys, pagrindinį veikėją Francą pastatantis ryškioje pasirinkimo tarp tikrovės ir fantazijos kryžkelėje. Šis baletas, sėkmingai rodytas du dešimtmečius, pelnęs tarptautinės kritikos pripažinimą, neseniai buvo atnaujintas M. K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos Šokio teatre – tad nuo šiol Lietuvoje turėsime dvi tokio svarbaus mūsų baleto meno biografijai veikalo originalias versijas.
"Kopelija". Prologas. Martyno Aleksos nuotrauka
"Kopelija". I veiksmas, 1 paveikslas. Natanaelis-Martynas Rimeikis, Klara-Inga Cibulskytė. Martyno Aleksos nuotrauka
Simonovas ir Šemiakinas ryžtingai nusigręžė nuo paprasto ir komiško originaliojo Delibes'o baleto siužeto ir mėgino iš arti pažvelgti į šio spektaklio siužeto provaizdį – Ernesto Theodoro Amadeus Hoffmanno romantinį apsakymą „Smėlio žmogus“. XIX a. pradžioje parašyta mįslinga istorija atspindi ir šio laikotarpio filosofines bei kultūrines nuostatas, bet palieka paslaptingą erdvę interpretacijoms, išlaisvinančioms šį kūrinį nuo chronologinės priklausomybės. Šemiakinas – spektaklio libreto autorius – Hoffmanno kūriniu tik rėmėsi, parinkdamas jam reikšmingiausius siužeto elementus. Spektaklio veikėjai – Natanaelis ir Klara – vaikystės draugai, kurių bendra istorija užsimezga jau spektaklio prologe. Čia žiūrovai paruošiami novatoriškai klasikinio baleto siužeto interpretacijai: spektaklį pradeda su raudonu kamuoliu žaidžiantis mažas Natanaelis, jį išgąsdina keista neregių eisena, o netrukus pasirodęs Smėlio žmogus ne tik grąžina berniukui pamestą kamuolį, bet lyg kokia Sniego karalienė pažeria jam į akis smėlio, šitaip pasėdamas pragaištingą sėklą. Prie Natanaelio pribėgusi į lėlę panaši Klara tampa svarbia jo gyvenimo dalimi – antrajame plane iš tamsos išnyra jau suaugusių jaunuolių, žaidžiančių tuo pačiu raudonu kamuoliu, paveikslai.
"Kopelija". I veiksmas, 1 paveikslas. Natanaelis-Martynas Rimeikis, Klara-Inga Cibulskytė. Martyno Aleksos nuotrauka
Spektaklio kūrėjai esmingai pakeitė „Kopelijos“ partitūrą, papildydami ją kitų Delibes'o kūrinių – visų pirma baleto „Silvija“ – fragmentais, kuriuose lengviau įžvelgti mistiškus ir metafizinius pasakojamos istorijos atspalvius; juos įkvėptai perteikė Roberto Šerveniko diriguojamas orkestras.
"Kopelija". I veiksmas, 1 paveikslas. Natanaelis-Eligijus Butkus, Klara-Anastasija Čumakova. Martyno Aleksos nuotrauka
Niūrus spektaklio prologas netrukus virsta skaidriu ir džiugiu paveikslu – miesto centre linksminasi jaunuoliai, nors šiam iš pažiūros nerūpestingam veiksmui papildomo nerimo suteikia groteskiškų elementų turinčios dekoracijos. Šis paveikslas iškart patraukia ypatinga šokio dinamika ir sugeba paskleisti gyvybingą artistinę energiją, kurios šaltinis – kūrybiška, originali ir muzikali choreografija. Simonovo braižas šiek tiek pažįstamas iš „Dezdemonos“ – neoklasikinė leksika modeliuojama aktyviai, drąsiai, pasitelkiant sudėtingas duetines kombinacijas, kurioms atlikti reikia ypatingo šokėjų susiklausymo ir techninio pasirengimo. Judesiai, sudaryti iš klasikinio baleto elementų – įprastinių pozų, grakščių šuolių – papildyti ratu sukamais klubų, pečių, galvos judesiais, kurie išryškina nenutrūkstamą plastikos tėkmę. Choreografas mėgsta ir estetinį kontrastą – kanonišką baleto formą čia pat derindamas su energingu bėgimu ristele. Į spektaklio veiksmą, kuris šiame paveiksle tarytum nieko ir nepasakoja, įtraukia ypač aktyvus tempas ir puikios grupinės scenos, kurias kordebaleto artistai atlieka sinchroniškai ir nuotaikingai. Čia ypač išsiskiria ir Natanaelio ir Klaros draugai – jų choreografinės scenos kaip tik ir lemia šio paveikslo dinamiką ir grožį. Tarp jų, greta trupės senbuvių – Andriaus Žužžalkino, Igorio Zaripovo – puikiai šoka ir ankstėliau Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirbančios Inga Augutytė ir Antanina Maksimovič, ir šio sezono debiutantai – Margarita Simonova, Vaida Šniurevičiūtė, Kipras Chlebinskas ir Voitechas Žuromskas.
"Kopelija". I veiksmas, 2 paveikslas. Natanaelis-Martynas Rimeikis, Kopelijus-Voldemaras Chlebinskas. Martyno Aleksos nuotrauka
"Kopelija". I veiksmas, 2 paveikslas. Natanaelis-Martynas Rimeikis, Olimpija-Eglė Špokaitė, Kopelijus-Voldemaras Chlebinskas. Martyno Aleksos nuotrauka
Premjerose Natanaelį ir Klarą šoko dvi atlikėjų sudėtys: Eligijus Butkus ir Anastasija Čumakova bei Martynas Rimeikis ir Inga Cibulskytė. Natanaelio charakterį spektaklio kūrėjai rutulioja gana nuosekliai – jo meilė Klarai susitikus su Olimpija netrunka virsti beprotiška manija, spektaklio pabaigoje paverčiančia jį aistros apakintu neregiu. Klara spektaklyje – naivi ir guvi mergaitė, galinti ir pasišvaistyti antausiais. Šių personažų charakteristikas papildo turtingi choreografiniai jų paveikslai. Iškart įstringa Natanaelio ir jo draugų šokis, Klaros solo epizodai ir pagrindinių herojų duetai, atskleidžiantys choreografo meninę mąstyseną ir išradingumą – jiems būdingi aukšti pakėlimai su akrobatikos elementais, plastiški, sklandūs šokėjos apsukimai pažemiu ar aplink partnerio kūną.
"Kopelija". I veiksmas, 2 paveikslas. Natanaelis-Eligijus Butkus, Kopelijus-Voldemaras Chlebinskas. Martyno Aleksos nuotrauka
Butkus, pastaraisiais metais sparčiai kylantis profesinio meistriškumo laiptais, sukūręs įsiminusį ir stilingą Džeimso vaidmenį „Silfidėje“, šiame spektaklyje atkreipia dėmesį ištverme, išraiškingu šokiu, natūraliai integruojamu į vaidmens karkasą, tampančiu tvirta forma jo kuriamo vaidmens turiniui. Jo ir Klaros duetai pirmajame paveiksle energija ir tempu primena šio šokėjo sukurtus demoniškus Jago ir Emilijos pasažus „Dezdemonoje“. Rimeikis „Kopelijoje“ taip pat pastebimai žengė pirmyn – iki šiol atlikdavęs reikšmingus, bet antraeilius vaidmenis (Jorgas, Čekistas, Espada) savo biografijoje greta Otelo dabar turės dar vieną pagrindinį vaidmenį. Jam parengti šokėjas investavo daug fizinės energijos ir pasiekė naujos kokybės, kuri garantuoja organišką artistiškumo ir šokio sintezę.
"Kopelija". II veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka
Čumakova, šokanti visus pagrindinius klasikinio repertuaro vaidmenis, Klaros paveiksle tinkamai naudojasi savo patirtimi, šokio technika ir sklandžiu vaidybos būdu. Ypač norisi pasidžiaugti nauju Cibulskytės darbu – šokėja po ilgesnės pertraukos į sceną grįžo pastebimai sutvirtėjusi, įgavusi ištvermės – sudėtingų sukinių ir būdingai grakščių, lengvų šuolių deriniai teikia didelį pasigėrėjimą jos šokiu ir netrukdo šokėjai praturtinti vaidmenį žavingomis veido išraiškomis, koketiškais žvilgsniais ir šypsenomis, o trečiajame veiksme – ir motyvuotu dramatizmu.
"Kopelija". II veiksmas. Natanaelis-Martynas Rimeikis, Kopelijus-Voldemaras Chlebinskas. Martyno Aleksos nuotrauka
Hoffmanno pasakoje sutinkama Olimpija – svarbiausias spektaklio personažas, kuriuo tapo Olga Konošenko ir Eglė Špokaitė. Šemiakino ir Simonovo Olimpija – paslaptinga būtybė, mažai primenanti mechaninę lėlę – veikiau biorobotą iš fantastinių filmų. Tokios yra visos Kopelijaus dirbtuvėje gaminamos lėlės, kurių plastiką galima geriau suprasti, pamačius 2000 metais Marijos teatre Sankt Peterburge Simonovo ir Šemiakino sukurto „Spragtuko“ Rytiečių šokį. Tai organiški padarai, sukurti iš tikslių, matematiškai apskaičiuotų judesių ir juslingų kūno virpesių, materiją paverčiančių pulsuojančiu ir paslaptingu mistiško, paslaptingo vidinio pasaulio veidrodžiu. Olimpijos plastika pirmajame paveiksle – ekscentriška, žavinti plačių, plastiškų judesių kombinacijomis, kurios suteikia galimybę kūrybiškoms artistinėms improvizacijoms, individualiai vaidmens interpretacijai. Antrajame veiksme sukurta ryški, nors kiek trūkinėjanti Olimpijos prasminė linija, kuri nuveda ir į originalų trečiąjį veiksmą bei tampa spektaklio filosofinio sprendimo raktu.
"Kopelija". II veiksmas. Olimpija-Olga Konošenko. Martyno Aleksos nuotrauka
Konošenko jau užsitarnavo vienos iš svarbiausių trupės šokėjų poziciją – šį sezoną kaip Odeta ir Odilija grįžo į „Gulbių ežerą“, parengė dramatiškai intensyvų Anos Kareninos vaidmenį. Ši patirtis padėjo sukurti grakštų ir raiškų Olimpijos paveikslą, kuris imponuoja tikslia, preciziška forma – tai meistriškas Kopelijaus kūrinys, tampantis šėtonišku masalu Natanaeliui suvilioti.
"Kopelija". II veiksmas. Kopelijus-Voldemaras Chlebinskas, Olimpija-Eglė Špokaitė, Natanaelis-Martynas Rimeikis. Martyno Aleksos nuotrauka
"Kopelija". II veiksmas. Olimpija-Eglė Špokaitė, Natanaelis-Martynas Rimeikis. Martyno Aleksos nuotrauka
Špokaitė, pastaraisiais metais daugiausia matoma šiuolaikiniuose baletuose, Olimpijos vaidmeniu grįžta į neoklasikinio baleto erdvę, ir tai yra didžiulė dovana jos talento gerbėjams. Dramatizmas ir emocijos, būdingi jos Balerinai, Anai, Dezdemonai, čia įsilieja į efektingą, įtaigią formą ir emociniu požiūriu lyg prislopinami – kad drauge su puikiai valdomais šokio pavidalais smogtų lemiamą artistinį smūgį, kuriam atsispirti tiesiog neįmanoma. Pirmajame paveiksle Špokaitės-Olimpijos veido išraiškos ir judesių pustoniai sužavi įvairove, sukuriančia mįslingą personažo temą, plėtojamą sekančiuose paveiksluose: tai žmogus ir antžmogis viename asmenyje, vėliau apsivejantis aplink Natanaelį lyg gyvatė, apnuodijanti savo kerais visą pasmerktą jo asmenį – nuo kūno (gosliai čiupinėjant net paprastai neliečiamas jo dalis) iki sielos. Špokaitės Olimpija – ne tik Kopelijaus kūrinys, bet ir bendrininkė, suderinusi Sniego karalienės ir Karmen jausmus, ledą ir ugnį.
"Kopelija". III veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka
Spektaklio afišoje vietoj „Kopelijos“ ko gero tiksliau būtų rašyti Kopelijaus vardą – būtent jis vis dėlto yra pagrindinis spektaklio veikėjas. Šį vaidmenį su didžiule įtaiga sukūrė Valdemaras Chlebinskas. Aktorius ypač plastiškai susiejo Smėlio žmogaus ir Kopelijaus personažus: grėsmingą milžiniška akimi spoksantį fantomą jis apdovanoja šiurpinančiomis pirštų-akių čiuptuvų trelėmis, o Kopelijaus paveikslui suteikė paprastesnių, komiškų atspalvių – kad ir bene vienintelėje iš senųjų šio baleto pastatymų išlikusioje Kopelijaus ir Natanaelio gėrimo scenoje. Suprantama, kad šio Kopelijaus įvaizdis – didele dalimi Šemiakino kūrinys, kuris, stebint spektaklį, netikėtai iškyla kaip paties menininko alter ego, netgi išoriškai panašus į savo kūrėją – tik Kopelijus, skirtingai nei jo kūrėjas, nežiaumoja gumos, kaip kad buvo galima pastebėti per audringas ovacijas ir reveransus.
Apskirtai Šemiakino vaidmuo naujoje „Kopelijoje“ – labai svarbus. Jo dekoracijos nuosekliai išplaukia ir ekstravagantiškos dailininko vaizdinės mąstysenos, o kostiumai papildo spektaklio erdvę ryškiais ir nustebinti gebančiais akcentais. Jei pirmojo veiksmo kostiumai efektingi savo gyvomis ir ryškiomis spalvomis, tai antrajame žiūrovai stebi fantasmagorišką galeriją, kuri radikaliai įtakoja ir choreografinius sprendimus. Aptempti ir margi Kopelijaus lėlių kostiumai išryškina sinchroniškus, tikslius ir organiškus, gaivališkus judesius, kurių įvairovę dar labiau pabrėžia apšvietimas. Žiūrovus iškart sudomina ir dviejų apvalių, kimštais kostiumais apvilktų ir šuns kaukes dėvinčių Mopsų šokis, atliekamas Tomo Ceizario ir Voicecho Žuromsko, ir bolero, kurį šoka kaukėtas ir kimštas Jautis – Aurelijus Daraškevičius, o netrukus pasirodo žalių, violetiniais žiedais karūnuotų dagių trio – Kipras Chebinskas, Andrius Žužžalkinas ir Igoris Zaripovas.
"Kopelija". II veiksmas. Mopsai - Tomas Ceizaris ir Voicechas Žuromskas. Martyno Aleksos nuotrauka
Tokiu divertismentiniu inkliuzu tampa ir trečiajame veiksme pasirodantis lėlių duetas, kurį puikiai atlieka Živilė Baikštytė ir Kristina Gudžiūnaitė. Stebina jų šokio sinchroniškumas ir organiška vaidyba, kurioje svarbiausios – ryškios groteskiškos spalvos, kuriančios dominuojančią visame spektaklyje fantasmagorišką nuotaiką. Trečiojoje premjeroje vieną iš šių lėlių išraiškingai šoko Margarita Simonova.
"Kopelija". III veiksmas. Lėlės - Živilė Baikštytė ir Kristina Gudžiūnaitė. Martyno Aleksos nuotrauka
"Kopelija". III veiksmas. Natanaelis-Martynas Rimeikis, Olimpija-Eglė Špokaitė. Martyno Aleksos nuotrauka
Reikšminga spektaklio vaizdo ir veiksmo detalė – akys ir akiniai, naudojami kaip iškart pastebimas scenografijos, butaforijos ir kostiumo elementas. Apskritai matymo fenomenas pabrėžiamas daugelyje spektaklio vietų – sustojusios avanscenoje, Klara ir jos draugės žvelgia į žiūrovus nelyginant į veidrodį ir koketiškai taisosi drabužius bei šukuosenas; trečiajame veiksme Natanaelio ir Olimpijos vestuvių svečiai, gavę akinius, tarytum praregi ir aktyviai mėgina bendrauti su žiūrovais, netgi fiziškai mėgindami peržengti juos skiriančią ketvirtąją sieną. Dailininkas sukūrė įvairiausių akinių formų, tarp jų – net penkiakampė žvaigždė; pro akinius matomo pasaulio transformacijas išradingai sukūrė spektaklio šviesų dailininkas Levas Kleinas.
"Kopelija". III veiksmas. Natanaelis-Martynas Rimeikis, Olimpija-Eglė Špokaitė, Smėlio žmogus-Voldemaras Chlebinskas. Martyno Aleksos nuotrauka
Tačiau „Kopelijoje“ keliami regėjimo, matymo, apakimo klausimai, mėgindami patekti į metafizinę erdvę, dažnu atveju lieka gana iliustratyviame lygmenyje ir neleidžia sukurti spektaklio-dramos – nors būtent to, kaip tenka manyti, visų pirma siekė spektaklio kūrėjai, aistringai transformuodami spektaklio libretą ir muziką.
Spektaklio pabaigoje Kopelijus vėl virsta Smėlio žmogumi – virš bejausmės Olimpijos sukniubusiam Natanaeliui jis atveda tą pačią vaikystės Klarą – tik su mirties kauke, o į veidą pažeria, kaip rašoma spektaklio santraukoje, musių. Šie „pafilosofavimai“ atrodo gana iliustratyvūs, nors visiškai atitinka išoriškai efektingą dailininko braižą, dažnai siekiantį apstulbinti ir šokiruoti, todėl į juos žvelgi kaip į daugelį kitų baleto kaip specifinio teatro žanro butaforiškų keistenybių. Natanaeliui apakus ir gavus neregio lazdą, jo draugai, nusiėmę akinius, įsitikina, kad jų linksmybių partnerės – paprasčiausios lėlės. Šaipydamiesi jie sumeta lėles ant Olimpijos ir Kopelijaus, tačiau iš margos lėlių krūvos prieš uždangai užsiskleidžiant galima pamatyti grėsmingai iškylančią akinių meistro ir vaizduotės manipuliatoriaus ranką.
"Kopelija". III veiksmas. Natanaelis-Eligijus Butkus, Kopelijus-Voldemaras Chlebinskas. Martyno Aleksos nuotrauka
Šemiakino ir Simonovo „Kopelija“ – įdomus, menine energija pakraunantis kūrinys, dar neatskleidęs visų savo staigmenų – tarp jų ir dvi jaunos balerinos Jekaterina Romankova ir Greta Gylytė, rengusios Klaros ir Olimpijos vaidmenis. Reikia tikėtis, kad jos kartu su Natanaeliu-Aurimu Paulausku pasirodys pirmuosiuose naujojo sezono, kurio jau dabar galima nekantriai laukti, spektakliuose.
