Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dar vieną serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knygą. Šioji, pavadinimu „Žingsniai ir laiptai“, skirta vienam stipriausių lietuvių egzodo rašytojų, o drauge ir vienam iškiliausių prozininkų visoje lietuvių literatūroje Antanui ŠKĖMAI (1910-1961).
Rimvydas STANKEVIČIUS
Į knygą sudėta didesnioji rašytojo kūrybinio palikimo dalis - jo prozos kūriniai: novelių apysaka „Saulėtos dienos“ iš knygos „Šventoji Inga“, taip pat knygos „Čelesta“ kūriniai: „Žingsniai ir laiptai“, „Nostalgija“, „Pasivaikščiojimas“, „Žilvinėėli“... Taip pat romanas „Balta drobulė“ ir reikšmingiausi jo draminiai kūriniai (tiesa, pasigedau „Izaoko“, jį pats tikrai būčiau įdėjęs, pavyzdžiui, vietoj garsiojo „Pabudimo“, kuris gal ir labai pilietiškas, bet literatūrine prasme, ko gero, silpniausias iš viso A. Škėmos dramaturgijos palikimo).
Vargu ar bent vieno šių kūrinių nors vienas bent šiek tiek literatūra besidomintis Lietuvos gyventojas nėra skaitęs, nors pats prisimenu laikus, kai nei vadovėliuose, nei knygynuose šio 1944 metais į JAV emigravusio rašytojo kūrinių nebuvo įmanoma rasti. Na, „Baltą drobulę“ visi buvome perskaitę iš atšviestų Jungtinėse Valstijose išleistos knygos lapų, tačiau kiti kūriniai mus pasiekė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. (Beje, malonu prisiminti, kad būtent „Balta drobulė“ – pirmoji 1990-aisiais įsikūrusios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga.)
Tad galima sakyti, kad šio rašytojo kūriniai stulbinamai greitai apskriejo Lietuvoje gyvenančių literatūros gerbėjų gretas ir įsitvirtino lietuvių literatūros istorijoje tarp tokių galingų literatūros luitų kaip Vincas Krėvė ir Juozas Aputis.
Šiais mano žodžiais abejojančiųjų ar apie A. Škėmos kūrybos reikšmę pernelyg mažai žinančiųjų dvejonės išsisklaidys perskaičius knygos pradžioje spausdinamą gana išsamų Loretos Mačianskaitės straipsnį apie rašytojo gyvenimą ir kūrybą.
Antrąją valdymo kadenciją baigiantis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas, dūsaudamas apie kultūrinį tautos švietimą, su juntamu pavydu kalbėjo apie broliškoje Latvijoje leidžiamą knygų seriją „Privaloma literatūra“, ją sudaro objektyviai ir visuotinai pripažinti autoriai, kurių save išprususiu laikančiam žmogui tiesiog gėda būti neskaičiusiam.
Jeigu tokia knygas žyminti grafa egzistuotų Lietuvoje, ja neabejotinai būtų pažymėta ir ši knyga. Todėl anotaciją ir pradėjau žodžiais: „Jei dar neturite“, o baigiu griežtu imperatyvu: „Privalote jei ne turėti, tai bent jau perskaityti“.
Beje, A.Škėmos „Žingsniai ir laiptai“ – dvidešimt pirmoji planuojamos trisdešimties knygų serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga. Šalia „Baltos drobulės“ autoriaus serija pristato (arba dar pristatys) skaitytojams Jono Avyžiaus, Jono Aisčio, Vinco Krėvės, Juozo Baltušio, Jono Biliūno, Kazio Binkio, Kazio Borutos, Bernardo Brazdžionio, Petro Cvirkos, Janinos Degutytės, Juditos Vaičiūnaitės, Dalios Grinkevičiūtės, Juozo Grušo, Mariaus Katiliškio, Vytauto Mačernio, Maironio, Eduardo Mieželaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries, Henriko Radausko, Broniaus Radzevičiaus, Ievos Simonaitytės, Balio Sruogos, Šatrijos Raganos, Igno Šeiniaus, Juozo Tumo-Vaižganto, Antano Vaičiulaičio, Antano Vienuolio ir Žemaitės literatūrinį palikimą.
Belieka pridurti, kad serijos mecenatai – šalies milijardieriais tituluojami Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai, ir palinkėti bent jau tokio dėmesio kultūrai kitiems Lietuvos turtuoliams.
