„Lietuvoje kinas yra podukros vietoje. Na, ji nei šiokia, nei tokia, plokščiapadė, liaudiškai tariant. Tad tegul varo į Angliją, nėr ko čia dykai duoną ėsti ir dar loti. Toks požiūris į podukrą", ‒ atsidūsta režisierius Audrius Juzėnas, kalbinamas „Respublikos“ žurnalistų.
‒ Koks yra dabartinis lietuvių kinas? Ar jis įdomus žiūrovams?
‒ Margu jo nepavadinsi. Retas eksponatas ir be plunksnų. Bėga pats nuo savęs ir nuo žiūrovų. Trumpai tariant ‒ bėglys. Supraskite kaip norite. Pasigendu jame daug ko, visų pirma ‒ patriotiškumo. Kuris gimsta iš meilės. Profesionalumo, kuris gimsta iš darbo. Dramaturgijos ir talento, kuris gimsta iš Dievo. Kinas ‒ specifinis menas, kurį dar ir plukdo milžiniški pinigai, o pinigai tarnauja pinigams arba tikslui. Koks lietuvių kino tikslas? Kalbame apie nežinomybę, kuri žvelgia į mūsų akis...
‒ O vis dėlto kur šiandien atsidūręs lietuvių kinas?
‒ Išvarytas iš rojaus. Jei apskritai nacionalinio kino kūrybą ir, aišku, gamybą, darbo priemones ir įrankius galima vadinti rojumi. Bet išvarymo iš rojaus buvo siekiama visus 20 nepriklausomybės metų. Galima neturėti rojaus, bet pakeisti jį konkurencinga pramonės šaka, kad ir paslaugų sektoriuje ‒ privalėjome. Nekalbu apie kūrybinį, intelektinį potencialą, kuris buvo nurašytas į šiukšlyną, su veltėdžių etikete... Kiek reikėtų, kad ta neegzistuojanti industrija ir vėl imtų suktis?
Bijau, kad nepakaks valdžios „dekreto“, kuris pakviestų amatininkus ir dailides į Lietuvą kelti jos kino ūkio. Po šios neatsakingos Lietuvos bus kita Lietuva, bet be mūsų. Tikiuosi, konstruktyvesnė. Štai ir viskas. Savęs neapgausi...
‒ Valstybė prie lietuvių filmų kūrimo neprisideda pakankamai?
‒ Spręskite patys. Ponas Kubilius, mūsų premjeras, mėgsta statistiškai lyginti krizės ištiktas Baltijos šalis, visokius parametrus, skaičius, dedamąsias. Pagirtina. Tačiau statistika ne mūsų naudai. Kaip ir viskas. Latviai ir estai nacionalinio kino finansavimo srityje dar iki krizės pirmavo atitinkamai 3 ir 4 kartus. Krizės metu, auginant mokesčius mūsų šalies viduje, finansavimas kino sričiai buvo sumažintas tik Lietuvoje. Ir ne šiaip sau ‒ 2 kartus.
Aš ne premjeras ir ne ministras, bet kino padėtis katastrofiška. Kino laivas nuskendo. Nėra idėjos, kaip jį ištraukti, nėra ir prioritetų, ką toliau veikti su skenduoliu.
Belieka guostis, kad blogiau tik pilietinio karo krečiamame Somalyje ar choleros alinamame Haityje. Bet ne Bulgarijoje ar Rumunijoje, kur persikėlė daugelio krizinių Europos ir JAV filmų gamyba. Kodėl ne pas mus, kodėl ne dabar?
‒ O gali lietuvių kinas su kuo nors konkuruoti? Holivudu, Europos kūrėjais...
‒ Viskas įmanoma, bet lietuviškas verslumas, gimęs turguose, užspringo ties dviem natomis: „pirk, parduok, pirk“. „Investuok, išrask ir sukurk“ išgaravo, kaip sovietinis reliktas, uždarė einamąsias sąskaitas, susikrovė lagaminus ir išvyko į Angliją. Valstybė tapo našta pati sau, o kaltas šuo ant grandinės, nes pats negali pramisti.
‒ Pradedantieji kūrėjai dažnai skundžiasi esantys labiausiai valstybės ignoruojami. Esą patyrę kino meistrai turi šansų gauti bent kokią valstybės paramą, o naujokams tenka rėmėjų ieškotis patiems. Ar tai tiesa?
‒ Sudėtingas klausimas. Vertas išsamios analizės. Kalbėsiu tik už save. Dirbau Kultūros ministerijos Kino taryboje beveik visą kadenciją. Visada, jei tik mačiau, kad kūrėjas debiutantas turi idėją, scenarijų, sumanymą, stengiausi daryti viską, kad į jį būtų atkreiptas dėmesys ir kad jo sumanymas būtų finansiškai paremtas. Nebuvo lengva, nemeluosiu, nes projektus iš dalies paremti rekomenduoja visa ministerijos Kino taryba, devyni žmonės.
Jei būtų mano valia ir būčiau įtakingas, atidaryčiau nacionalinį debiutantų meno fondą, alternatyvą niekaip neįkuriamam Kino institutui ir kitiems ministerijos stalčiukams. Kiekvienas raštingas debiutantas su fondo finansavimu ir griežta priežiūra galėtų debiutuoti ir kine, ir rimtojoje muzikoje, ar apskritai mene. Mes privalome duoti šansą, nes už jį bus atmokėta šimteriopai.
Jekaterina Klyčmuradova
