Prieš savaitę baigėsi Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, kuriame pirmą vietą užėmė estų režisieriaus Meeliaus Muhu filmas „Alioša“. Šia proga „Balsas.lt savaitėje” interviu su festivalio žiuri pirmininku čekų dokumentinio kino režisieriumi Miroslavu Janeku.
Tema – mirę menininkai
– Matėte visus konkurso programoje pristatytus filmus. Kokie įspūdžiai?
– Pamačius tik dvylika filmų sudėtinga kalbėti apie kokią nors Baltijos šalių dokumentikos mokyklą. Įdomu tai, kad iš visų pateiktų juostų penkios buvo apie mirusiuosius – daugiausia menininkus.
Du filmai sukurti naudojant archyvines 8 milimetrų juostas ir tik keturi turėjo ryšį su dabartimi. Keista, kad daugumai festivalio konkurso programoje dalyvavusių kūrėjų nebuvo įdomu kurti filmus apie dabartį.
– Bet dviejuose iš keturių estiškų filmų kalbama apie realius politinius įvykius?
– Ne visai. Filmas „(Ne) Revoliucija“ man pasirodė istorija apie žmogų, kuris abejoja savo politine kova asmeninių santykių su sūnumi fone. Laimėtojas „Alioša“ – tik apvilktas politiniu apdaru, tačiau jis daugiau nei politinis reportažas ir turi alegorinę vertę. Šie filmai yra apie žmoniją ir jos elgesį tam tikromis aplinkybėmis.
Ne viskas gali tapti kinu
– Kokie dalykai jums svarbiausi vertinant filmus?
– Filmas turi pasiekti mano protą, širdį, pažadinti jausmus, priversti galvoti ir abejoti. Tai svarbiausi kriterijai. Taip pat labai svarbu, kad juosta suteiktų didžiulį kinematografinį pasitenkinimą. Kaip kino kūrėjas vertinu filmus, kurie kalba kino kalba, o ne televizijos reportažais.
- Ar sutinkate, kad apie bet kurį žmogų galima sukurti dokumentinį filmą?
– Kitas klausimas, ar tas filmas turi būti įdomus. Todėl labai svarbu, kad pasirinkimas būtų kuo nors ypatingas. Man sudėtinga pasakyti, ar būtų geras filmas apie šią – parodo į kavą plikančią padavėją – jauną merginą. Nors ir koks talentingas dokumentinio kino kūrėjas būčiau, nebūtinai tokia juosta pavyktų.
Toks pats skaičius – kita kokybė
– Jūsų kolega taip pat festivalio žiuri narys Sergejus Dvorcevojus viename interviu minėjo, kad Vakarai nesupranta rusiško dokumentinio kino. Tai galima pritaikyti visai posovietinei erdvei?
– Nežinau, ar toks nuosprendis teisingas. S. Dvorcevojus ir kitas iškilus rusų dokumentalistas Viktoras Kosakovskis kuria tokius filmus, kuriuose dešimt minučių neišgirsi nė vieno žodžio. Tačiau juose neįtikėtinai daug energetikos, todėl šie du režisieriai yra labai mėgstami Vakaruose.
Abu jie karjeros pradžioje sukūrė po nuostabų filmą ir nuo to laiko Vakarų prodiuseriai investuoja į jų naujus projektus. Todėl sakyti, kad Vakarai to nesupranta, būtų neteisinga. Be abejo, žiūrovai, sugadinti televizijos formato, kalbančių galvų dokumentikos tokių filmų, gal ir nesupranta, tačiau esu įsitikinęs, kad labai daug žmonių Vakaruose jais žavisi.
– Ar egzistuoja bendras Rytų Europos dokumentinio kino braižas?
– Šiuo metu yra tokių didelių galimybių kurti dokumentinį kiną, kad neįmanoma kalbėti apie kokį nors braižą. Tikriausiai labiau galima akcentuoti tūrinį. Nesu kinematografijos teoretikas, todėl mano nuomonę, naivų įspūdį reikia priimti atsargiai. Nemačiau tiek daug filmų, kad galėčiau sistemingai palyginti.
Tikriausiai Rytų Europos režisieriai dažniau kuria filmus apie nežinomus žmones, kurie nieko nereiškia didžiajai visuomenės daliai. Jų darbuose yra daugiau poezijos. Tuo tarpu Vakaruose dokumentika žiūrovą pasiekia daugiausia per smegenis.
Čekai pyksta ant savęs
– Nuo sovietų laikų prisimename puikius čekoslovakiškus meninius filmus. Kokia dabar vaidybinio kino padėtis jūsų šalyje?
– Įdomu, kad 7 dešimtmetį būdavo sukuriama apie 25 filmus per metus. Dabar skaičius toks pats. Taigi viskas lyg ir taip pat. Tačiau filmų kokybė nėra tokia pati.
TIK FAKTAI
M. Janekas gimė 1954 metais Nachode, Čekijoje.
Iki 1979 metų dirbo montuotoju tuometinėje Čekoslovakijos televizijoje.
Emigravęs į JAV jis įsikūrė Mineapolyje ir tapo nepriklausomu kino operatoriumi bei montuotoju.
1986 metais persikėlė į Niujorką ir iki 1994 metų tęsė nepriklausomo kino kūrėjo veiklą.
Šiuo metu gyvena Prahoje. Nuo 1998 metų Prahos kino akademijoje dėsto dokumentinį kiną.
