O kas jis toks, tas Remigijus Sabulis, paklausė jaunesnis kolega. Nematei „Nuodėmės užkalbėjimo"? Ne. „Skrydžio per Atlantą"? Nemačiau, bet girdėjau. Ar reikia stebėtis - R.Sabulio kinematografinė žvaigždė ryškiausiai švietė prieš ketvirtį amžiaus.
„Amerikoniškoji tragedija", „Raudonmedžio rojus", „Turtuolis, skurdžius...", „Skrydis per Atlantą"... Šiandien jis - jau ketvirti metai - filmuoja „Valstybės kino metraštį", po 12 siužetų kasmet.
- Ar galima teigti, kad tai buvusios Lietuvos kronikos analogas?
- Manau, kad taip. Orientuojamės į svarbius įvykius, žinomus žmones. Filmuojame ant kino juostos, kad išliktų ateičiai. Nes mūsų metraščio siužetų vertė augs su metais, kai įvykiai taps istoriniai, žmonės - nuėję į praeitį.
- Nuo kokio darbo atitraukiau šiandien?
- Montuojame 20 minučių siužetą apie Vytautą Paukštę. Filmuojant labai nustebino prisipažinęs, kad dar gyvenime taip nesijaudino. Vienas populiariausių mūsų dienų aktorių, stovėjęs prieš daugybės garsiausių režisierių kameras!
- Kaip manote, kodėl?
- Gal kad negali pasislėpti už vaidmens. Kad reikia būti savimi, atsakyti už savo žodžius, mintis. Lyg ir moralinis testamentas. Manau, kaip tik dėl tos priežasties negaliu prisikalbinti politikų - bijo, kad neišlįstų nemokšiškumas, mąstymo lėkštumas, nesusigaudymas esminiuose dalykuose. Jų kultūros lygis neįtikėtinai smukęs, operuoja maždaug 200-250 žodžių, tarp kurių keli tarptautiniai, padedantys imituoti profesinę ir politinę kompetenciją.
Premjeros be fanfarų
- Ar vyksta jūsų metraščio premjeros?
- Kukliai, be fanfarų. Parodo antrasis Lietuvos kanalas - ir į Valstybės archyvą.
- Tas pats kanalas neseniai rodė „Turtuolį, skurdžių..." Ar pasižiūrėjote?
- Tik fragmentą. Pamačiau save jauną. O kai pasižiūri į veidrodį...
- Sukurtas Maskvos CTV užsakymu, jis buvo labai aukštai vertinamas rusų. Kino kritikai atvirai pripažino, kad tokio „vakarietiško" filmo jie patys nebūtų padarę.
- Rusai turėjo tam tikrą užsieniečio štampą, kurį, jų manymu, geriausiai atitiko „pribaltai". Jei reikėdavo vokiečių karininko, anglų džentelmeno, amerikiečių šnipo, mokslininko ar verslininko, mums nebuvo konkurentų.
Prarastas laikas
- Nežiūriu pramoginių TV laidų, bet jūsų „VRS kameros" stengdavausi nepraleisti. Vienintelė juokinga laida. Na, dar „Klausimėlis". O kai užšoki ant kokio anekdotų maratono - verkti norisi. Kodėl lietuviams taip neįkandamas humoras?
- Gal kad žydiško kraujo neturime. Tai bene dosniausiai humoru apdovanota tauta. O ypač odesiečiai. Vien dėl odesietiško humoro dabar žiūriu Menšovo serialą „Likvidacija". Klausytis tų juokelių, posakių, dialogų - gurmaniškas malonumas.
- Kas sugalvodavo siužetus „VRS kamerai"?
- Ir pats. Ir kartu su grupe. Pagrindinis intrigos principas – kaip žmogus elgiasi jam visiškai netikėtoje situacijoje.
- Būdavo siurprizų jums patiems?
- Dar kokių! Už galvos griebdavomės. Yra buvę ir taip, kad negalėjom parodyti labai juokingo siužeto vien todėl, kad jo dalyvės pagrasino teismu. Ne visi žmonės yra pasirengę pamatyti save ekrane.
- Būtų smagu, jei tą projektą vėl atgaivintumėte.
- Bandžiau. Bet man pasakė, kad nereikia. Dabar žiūrovams duok Ciciną. Kad būtų gražu, saldu, kad širdį graudintų. Nežiūriu trijų Lietuvos TV kanalų - nesakysiu kokių - dėl visiško skonio smukimo, primityvumo, neprofesionalumo.
- Kaip manote, kodėl taip atsitiko?
- Nes savo laiku Vyriausybėje, Parlamente neatsirado grupės protingų, įžvalgių žmonių, kurie būtų numatę, ką mes darysime su nepriklausomybe - ko sieksime, kur eisime, kaip šviesime ir orientuosime jaunimą. Visi žiūrėjo ir žiūri tik savo kišenės - kaip ją pripildyti, kaip pamelžti eurofondus. Visiškai nuvertintas intelektas, išsilavinimas, moralinės žmogaus savybės. TV ir kino ekranuose, kompiuteriniuose žaidimuose knibždėte knibžda zombiai, kyborgai, kileriai, vampyrai, kanibalai. Praėjusią savaitę vienas lietuviškas kanalas rodė siaubo komediją „Berniukai valgo mergaites"...
Totalinės vienybės metas
- Lygiai prieš 25 metus Raimondo Vabalo „Skrydyje per Atlantą" sukūrėte legendinį Steponą Darių. Lietuvoje filmą pažiūrėjo rekordinis skaičius žiūrovų, tačiau kultūros kuratorių jis buvo sutiktas sukandus dantis. Gamybos procese drausta bet kokia reklama.
- Nes vietiniai apsidraudėliai bijojo būti apkaltinti nacionalizmu. Kokie ten dar lakūnai lietuviai, kai aviacijos istorijoje aukso raidėmis įrašytas Čkalovas ir jo vyrukai. Tačiau filmą pavyko pramušti kaip sportinį. Akcentuotas greičio, nuotolio rekordas. Dar antihitlerinis motyvas. Reikėjo pabrėžti, kad „Lituanicą" pašovė fašistai.
- Neseniai vėl sugrįžote į ekraną - šįkart jau kaip pleibojus Leo Puipos „Nuodėmės užkalbėjime".
- Pasirodė gana įdomus, aktualus tipažas. Puipa dar sugalvojo profesiją - patologoanatomas. Lyg ir dar daugiau cinizmo pridėjo.
- Taigi suvaidinote mūsų laikų herojų.
- Galima ir taip pasakyti. Nes vis smunkam ir smunkam į dugną. Manau, jokio pakilimo nebus, kol ten visai nenudribsim ir nepašliaušime pačiu dugnu. Gal po to ir pasirodys kilimo požymių.
- Ar taip kalbėti verčia tik karingas masinės kultūros maršas?
- Ne tik. Filmuodamas metraštį pastebėjau, kaip iškilo, sustiprėjo provincijos nomenklatūra, kaip visi palaiko ir dengia vieni kitus. Jei anksčiau kits kitą dar pakritikuodavo, tai dabar - totalinė vienybė. Nes nežinia, su kuo ir prie ko teks jungtis rytoj.
Audronė JABLONSKIENĖ
