Gal darankstoka, bet jau ryškėja šiokie tokie spektaklių, gimusių naujose Menų spaustuvės erdvėse, kontūrai.
Netradicinė erdvė pamažu tampa tradicine ir įpareigoja režisierius kurti kamerinio žanro spektaklius su gana ribotomis techninėmis galimybėmis. Antra vertus, salės, ant kurios kabo skaičiukas “2”, prijaukinimas ir pavertimas savarankiškai pulsuojančia erdve tampa viena iš režisieriaus užduočių.
Lietuvos teatro ir muzikos akademijos režisieriaus Rimo Tumino ketvirtakursio studento Artūro Areimos režisuotas spektaklis “Kelionė į kambario vidų” pagal Michailo Walczako pjesę parodė, kad sukurti įdomų spektaklį šioje erdvėje – per maža. Kad jis taptų teatriniu įvykiu, reikia kažkaip sugebėti įveikti savotišką tos erdvės negyvumą. Iš pradžių net atrodė, kad režisierius privers ne žiūrovus stebėti veiksmą, o aktorius tapti žiūrovų tyrinėtojais. Pirmieji režisūriniai žingsniai gana manieringi, bet pačiam prisitaikius prie erdvės, spektaklis vis labiau tobulėjo.
Atsižvelgiant į tam tikrus scenos ir distancijos aspektus ir tai, kad čia nėra jokios scenos, turi rastis naujas akustinis laukas. Kol kas viskas kiek pakylėta, lyg spektaklis būtų sukurtas daug didesnei erdvei – nekalbant apie muzikines užsklandas, kurios buvo fiziologiškai per garsios. Ir tik žmonės be ausų galėjo toleruoti girgždančių kolonėlių traškesius. Spektaklis toli gražu ne apie klubinę kultūrą, todėl norėjosi subtilesnio muzikos panaudojimo.
Bet rašyti apie dar niekam nežinomą Areimą paskatino tai, jog tai jaunas menininkas, kuris turi tikro teatro pojūtį ir sugeba kurti vidinę spektaklio dramaturgiją, o ne lėkštai dėlioti scenas.
Pasirinkęs šiuolaikinę dramą, jis susidūrė su įvairiais sunkumais. Iš pažiūros ji įdomi, bet “Kelionė į kambario vidų” labiau priklauso gerai literatūrai, o ne tvirtam teatriniam produktui. Dažnai koks apsakymas būna sceniškesnis, negu pjesė. Čia ir yra tas retas atvejis, kai pjesė įdomesnė kaip prozos kūrinys. Todėl filosofiškai svarbius dialogus paversti teatrine kalba tikrai sudėtinga.
Šią pjesę Kauno valstybiniame dramos teatre yra pastatęs Agnius Jankevičius. Tai visai kitoks ir giliai atmintyje įstrigęs sprendimas. Pjesę Areima, natūralu, traktuoja savitai ir konceptualiai. Jis griežtas, raiškus ir patikėjęs savo scenine kalba. Jis taip įsuko savo visą komandą, kad spektaklyje susiformavo visi būtini profesionaliajam teatrui segmentai: partnerystė, plastika, aukšta kalbos kultūra ir sceninė laisvė, kuri labai svarbi iš taip arti stebint veiksmą. Nemanau, kad įdomūs aktoriai būtų taip atsiskleidę, jei ne režisierius. Jie visi lyg vieno kraujo: skirtingi ir kartu savo išraiškingumu panašūs. Tai – Tadas Gryn, Olga Generalova, Tomas Rinkūnas, Agnė Kiškytė, Daumantas Ciunis ir Renius Juodzevičius. Tarpusavio supratimo, susikalbėjimo ir aistringo tikslo įmanoma pasiekti tik jauniems. Aktorius vedanti režisieriaus ranka tapo regima būtent per taiklų aktorių sceninį gyvenimą. Ilga žmogaus kelionė į save, nužudant draugus ir save patį, pateikta be jokios deklaracijos, be jokio moralizavimo. Tai išgyventa, apmąstyta, stebima. Yra scenų, kurios primena bendrabučio situacijas, tam tikro luomo “džiaugsmus”, bet tas kvapas vėl apnaikinamas, ir “Kelionė…” tampa vėl įdomi.
Pagrindinis šio spektaklio trūkumas – neapčiuoptas laiko santykis. Realus laikas tarytum sutampa su sceniniu laiku. Negali sakyti, kad spektaklis prailgo (nors kai kurie pasikartojimai ir erzino), bet būtent Walczako “Kelionei…” ryškesnis tempas būtų nesutrukdęs. Kad įsikeltum ar išsikeltum iš realybės, atskirtum vizijas nuo tikrovės reikalingas puikus psichologijos išmanymas. Į aktorių įkalinti demoną ir jį vėl iš jo išvaryti ne taip paprasta. Todėl koketuoti su publika nereikia, nes tai tampa tik sugaištu laiku. Žiūrovas visada jį skaičiuoja, o teatre laikas bėga lėčiau negu gyvenime. Todėl loginių pauzių turėtų būti kuo mažiau. Jaunasis Areima gyvena teatru ir nebijo niekur neskubėti. O be reikalo. Nes kiekvienas darbas turi būti “vienintelis”.
Ypač įsiminė plati Tado Gryn ir Olgos Generalovos vaidybos skalė – jie ypač tiko šiai medžiagai, bus įdomu juos pamatyti kituose spektakliuose.
Kruopščiai sutvarkytos spektaklio šviesos – tai irgi didelis pliusas pradedančiam režisieriui. Scenografijos čia lyg ir nėra – tik šešios raudonos baro kėdės. Įdomūs kai kurie kostiumai, ypač – apatiniai moterų: rodos, paprasti, bet gražaus dizaino. Žodžiu, Simonos Biekšaitės darbas, nors ir ne didelis, bet svarbus – kūrinys liko nesugadintas.
Šį spektaklį vertėtų sutrumpinti atsisakius kai kurių tekstų, rodyti patogesniu laiku, ir teatrinė visuomenė tikrai priims į savo būrį talentingus jaunuosius. “Kelionė į kambario vidų” – meninis kūrinys, pranašaujantis dar vieną ateinantį režisierių, kurio pirmasis darbas pranoksta net kai kuriuos profesionalių teatrų “šedevrus”.
Mariaus Macevičiaus nuotraukos iš Menų spaustuvės archyvo
