2009 m. gegužės 7 d. 16 val. Kėdainių krašto muziejuje atidaroma Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda ,,Saugojom valdovus ir karininkų garbę“.
Didžiąją eksponatų dalį (jų yra daugiau nei 90) sudaro XVI–XXI a. kertamieji ir duriamieji ginklai. Parodoje bus galima išvysti kalavijus, palašus, kardus, špagas, durklus ir durtuvus, ietis, alebardas, partizanes, spontonus, kovos kirvius ir kai kuriuos kitus ginklus, taip pat tapybos bei grafikos darbus (originalus ir kopijas), kuriuose pamatysime, kaip jie būdavo naudojami.
Nemažą ilgakočių ginklų dalį sudaro kovinės ir paradinės alebardos – Europos monarchų ir jų dvarui priklausiusių asmenų apsaugininkų ginklai. Be europietiškų (vokiečių, prancūzų, britų, lenkų, austrų ir kt.) ginklų, sudarančių didžiąją visų eksponatų dalį parodoje galima išvysti ir kinų kovinių tridančių, brazilų kardų, alžyriečių flisų, turkų jataganų, Borneo saloje gyvenusių dajakų genčių kalavijų pavyzdžius ir kt. Eksponuojami ir tarpukario Lietuvos kariuomenės naudoti kardai, taip pat atkurtos Lietuvos valstybės kariuomenės paradinis kardas.
Kertamieji ir duriamieji ginklai – vieni seniausių žmonijos istorijoje. Antikos laikais kartu su svaidomaisiais ginklais tai buvo pagrindinė pėstininkų ir raitelių ginkluotė. Ne tik mūšių baigtį, bet ir ištisų valstybių likimus kertamieji ir duriamieji ginklai lemdavo ir viduramžiais. Ko gero, nesuklysime teigdami, kad kiekviename dabartinės Europos teritorijoje vykusiame kariniame konflikte buvo naudojamos ietys, kovos kirviai ir kalavijai. Pastarieji tapo kilniais, riteriškais ginklais ir įgijo sakralinę reikšmę, o kai kuriais atvejais būdavo netgi suasmeninami suteikiant vardą ir savininko saugomi iki pat mirties. XIV a. pasirodę parakiniai šaunamieji ginklai pamažu įgavo vis didesnę reikšmę ir iš pagalbinės kovos priemonės virto pagrindine.
Tobulėjant šaunamiesiems ginklams, tobulėjo ir kertamieji bei duriamieji ginklai, svarbiausia kai kurių karinių formuočių ginkluotės dalis, labai dažnai lemdavusi mūšių baigtį. XVI, XVII, o kartais ir XIX a. mūšio lauke kova šaunamaisiais ginklais būdavo tik lemtingų susidūrimų preliudija, o vėliau būdavo kaunamasi kalavijais, rapyromis, špagomis, kardais, palašais, ietimis, alebardomis, prie šautuvų fiksuojamais durtuvais bei kitais kertamaisiais ir duriamaisiais ginklais. Dauguma šių valdovų interesus gynusių ginklų ilgainiui tapo paradų ar išimtinai karininkų ginkluotės atributais, tačiau daugelyje valstybių jie iki šiol išlieka svarbia kariuomenės tradicijų ir apskritai karinės kultūros dalimi.
Parodos organizatoriai – Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Janina Karosevičūtė, Fondų apskaitos ir apsaugos skyriaus ginklų istorijos sektoriaus vedėjas Vladas Drupas ir šio skyriaus vyriausiasis muziejininkas Vidmantas Airini. Parodos kuratorius –direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas.
Alebarda, XVII–XVIII a.
