Pirmą kartą Jono Meko filmus pamačiau 1993 metais tuometiniuose Menininkų rūmuose (dabartinė Prezidentūra). Jie buvo rodomi didelėje salėje, žiūrovai gulėjo ant čiužinių. Dėl tų filmų įdomumo ar meninės vertės ginčytis neverta, tai skonio ir interpretacijos reikalas. O J. Meko požiūrį į kino kūrimą industrija jau įvertino.
Džiugu, kad J. Mekas yra vienas iš nedaugelio lietuvių (greta A. J. Greimo, M. Gimbutienės, J. Mačiūno), pasaulyje žinomų ir už savo srities ribų. Bet nereikia pamiršti, kad jo karjera prasidėjo nuo avangardinio meno judėjimo „Fluxus“, kuris šįmet įkurto ir lapkričio 4 dieną atidaryto Jono Meko vizualiųjų menų centro tinklalapyje apibūdinamas taip: „7-ame XX a. dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių apjungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs heroizmą ir su menu siejamą verslą.“
Po tokio apibūdinimo groteskiškai, o gal ir kažkaip iškreiptai fluxiškai atrodo faktas, kad minėtas centras atidarytas vienos didžiausių Lietuvoje įmonių grupių pastatytame verslo centre, šalia žymiausių pasaulio mados ir meno prekinių ženklų. Nepadėjo ir tai, kad paskalų ir paparazių žurnaluose pastoviai pasirodančio minėtos grupės vado draugė yra baigusi Dailės akademiją. Ką jau kalbėti apie „meno ekspertus“, nepastebėjusius šio „atsitiktinumo“. Laukiau kokio nors ironiško Jurgio Mačiūno pokšto iš ano pasaulio, bet jis tikriausiai tik intensyviai vartosi karste.
Ne mažiau įdomus yra Jono Meko vardo panaudojimas šios įstaigos pavadinime. Ne tik avangardistas, bet koks nepriklausomas menininkas pasijustų bent jau nejaukiai, jeigu jam gyvam esant būtų sumanyta jo vardu pavadinti politikų ir verslininkų įkurtą meno centrą. Vienas apsiskaitęs minėtų internetinių pranešimų komentatorius, remdamasis JAV spauda, apie J. Meko klystkelius rašo: „Įdomūs apie šį ,,gamybininką“ užsienio bei užsienio lietuviškos spaudos komentarai („New York Post“, „New York Times“, ,,Tėviškės žiburiai“, ,,Keleivis“), kuriuose rašoma, kad J.Meko rodomi filmai su bjauriomis intymiomis scenomis. Kaip pavyzdį protavimo siekiui sunaikinti, vienas dienraštis pateikia J.Meko ir kito jo draugo filmus ,,Homoseksualinės meilės istorijos“, rodomus J.Meko miegamajame. Kitas dienraštis skelbia J.Meko ir dar kelių žmonių areštą už šlykščių sekso filmų rodymą, tačiau teismo paleistus už 1500 dolerių užstatą. Po dešimties dienų dienraštis vėl skelbia, kad J.Mekas vėl areštuotas, nes rodė minimus filmus bei ėmė mokestį teismo išlaidoms padengti.“ Tai irgi skonio reikalas, bet gal J. Mekui vėl trūksta pinigų, ir šįkart – „Anthology Film Archives“ skoloms apmokėti? Tuomet buvo galima rasti ir kitų, fluxiškesnių, būdų, pavyzdžiui, išdėlioti Lietuvos miestuose aukų dėžes su „Fluxus“ simbolika arba po kadrą parduoti kokį seną filmą.
Trečias įdomus momentas – viso šio biznio pateikimas viešumoje. Internetiniuose pranešimuose J. Mekas pristatomas kaip „vienas žymiausių pasaulio menininkų“, kurį Vilniuje pasitiko „pasaulinio garso menininkai“. Tikram fluxistui nuo tokių snobiškų frazių pasidarytų bloga ir jis linksmai apsivemtų. Karste tikriausiai vartosi ir kažkam kažkodėl užkliuvęs Kazys Binkis (miręs 20 metų iki „Fluxus“ pradžios), kurio grubiai žavios futuristinės eilės ir maištinga laikysena tinka steriliai meninio verslo aplinkai pagražinti taip, kaip teiginys, kad jo „literatūrinė kūryba ir pedagoginė veikla supažindino Lietuvą su avangardo filosofija ir estetika“ tinka jo indėliui į literatūrą apibūdinti. Kodėl tada ne lietuviško abstrakto pradininkas Čiurlionis? Bet J. Mekas atrodė viskuo patenkintas ir per centro atidarymą apsuptas politikos karjeristų ir verslo oportunistų kažką paistė apie centro atvirumą visam pasauliui. Menas nustoja savo paskirties, kai į jį pradeda kištis politika ir dideli pinigai. Todėl vargu ar tokiame verslo centre pamatysime nors vieną tikrą „Fluxus“ tradiciją tęsiantį menininką iš to „viso pasaulio“. Aišku viena – „instaliacijų“ tikrai bus. Bet nejau ir J. Meką, kažkada sakiusį, kad Dievas išrado kinematografą, o Velnias – komercinį kinematografą, į amžiaus galą priveikė tuštybė?
ne komentarams – [email protected]
