Mūsų pasaulis nėra amžinas. Ir mokslininkai, ir pranašai sutinka, kad jis vieną dieną (o gal tai bus naktis?) pasibaigs. Tiesa, pasaulio pabaiga žmonijai buvo pranašauta jau ne vieną kartą, tačiau, laimė, iki šiol nė viena paskelbta data netapo paskutiniųjų žmonijos dienų liudininke.
Vis dėlto pastaraisiais dešimtmečiais, o ypač - XXI amžiui prasidėjus - itin daug kalbama apie 2012-uosius metus, kuriais, pasak senovės majų pranašystės, baigsis vienas pasaulio egzistavimo ciklas ir prasidės kitas. Ar teisūs buvo majai, bandysime išsiaiškinti šioje knygoje. Joje pateiksime pačius įvairiausius galimus pasaulio pabaigos scenarijus, nagrinėsime senovės majų pranašystes, lyginsime jas su kitomis pranašystėmis, mokslininkų duomenimis ir bandysime suprasti, ar jau reikia ruoštis paskutiniosioms Žemės dienoms, ar dar bent dešimtmetį kitą galime palaukti.
Ši knyga nėra bandymas pagąsdinti, taip pat ji nėra ir pranašų sudėliota instrukcija, pagal kurią turėtume elgtis nelaimės atveju. Vis dėlto ją perskaitę apie galimą pasaulio pabaigą (nesvarbu, ar ji ateis 2012-aisiais, ar vėliau) susidarysite aiškesnį vaizdą, nei turėjote anksčiau.
Nuo majų...
Majanizmas (tikėjimas majų pranašyste, jog 2012 metais ateis pasaulio pabaiga) - senas, šeštą šimtmetį neseniai pradėjęs skaičiuoti reiškinys, kurio pradininku laikomas Kristoforas Kolumbas (jis buvo katalonas; katalonų kalba jo vardas ir pavardė skambėtų taip: Cristòfor Colom; apie 1451-1506). 1501 metais K. Kolumbas parašė "Pranašysčių knygą", kurioje kalbama apie apokalipsę. Pasak K. Kolumbo, pasaulio pabaiga ateis tada, kai: krikščionybė paplis po pasaulį; bus rastas Edemo sodas (1498 m. atradęs Venesuelą, K. Kolumbas buvo įsitikinęs, kad tai ir yra Rojus; įdomus sutapimas - dabar nafta turtinga Venesuela bando tapti Pietų Amerikos lydere ir stipria atsvara Vakarų pasauliui); Kristus turi ateiti antrą kartą ir pasirodyti Jeruzalėje; prieš pasaulio pabaigą bus pasirinktas Paskutinis Pasaulio Imperatorius (apie panašų scenarijų rašė pranašė Vera Kryžanovskaja-Ročester).
... iki biblinės apokalipsės
Apokalipse, arba Apreiškimu Jonui, vadinama paskutinė Šventojo Rašto knyga, kurioje - daug keistų, įmantrių, sunkiai suprantamų simbolių. Tokia simbolių kalba naudota apokaliptinėje raštijoje, kuri buvo populiari ir judaizme, ir krikščionybėje nuo 200 m. pr. Kr. iki 200 m. po Kr. Apreiškime Jonui kalbama, kad "(apreiškimo išsipildymo) laikas jau arti" (Apr 1, 3). Šioje mistinėje knygoje kalbama septynis antspaudus, kuriuos vieną po kito nuplėšia Avinėlis (Kristus). Atplėšus šeštąjį antspaudą, "kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius" (Apr 6, 12-13). "Kai Avinėlis nuplėšė septintąjį antspaudą, danguje pusvalandžiui pasidarė tylu" (Apr 8, 1). Tada septyni angelai su septyniais trimitais sutrimitavo. Išdegė trečdalis žemės, sudegė trečdalis medžių, trečdalis jūros padarų išdvėsė, iš dangaus nupuolė didžiulė žvaigždė Metelė, užtemo trečdalis saulės, mėnulio ir žvaigždžių; nukritusi žvaigždė (angelas baudėjas) atidarė bedugnės (pragaro) šulinį, iš jo pasipylė skėriai kurie penkis mėnesius kankino žmones. Tada buvo paleisti keturi angelai, surišti prie didžiosios Eufrato upės (dabar tai keturios šalys, susijusios su nemažais neramumais - Irakas, Iranas, Sirija ir Turkija), kurių kariuomenė nustatytu metu išžudė trečdalį žmonių.
Apokalipsės pabaiga - pasaulio teismas ir nauja kūrinija. Pats žodis apokalipsė, kilęs iš graikų kalbos, reiškia "apreiškimą", "uždangos pakėlimą", paslapties atskleidimą.
Apokaliptinių judėjimų padaugėjo artėjant 1000-iesiems metams. Tas pats nutiko ir artėjant 2000-iesiems, tačiau pasaulis nesibaigė. Tiesa, nepamirškime, jog pasaulyje įvairios kultūros, civilizacijos gyvena pagal skirtingus kalendorius ir krikščioniškasis, vakarietiškasis kalendorius, pagal kurį daug kas su nerimu laukia 2012-ųjų, kitoms tautoms nieko nereiškia.
Nuo sąmokslo teorijų...
Kodėl labiausiai pasauliui gripo pandemijos (net keturios per pastarąjį šimtmetį) smogė tada, kai žmonių skaičius planetoje ėmė smarkiai didėti? Be abejo, istorijoje žinomos pandemijos, nusinešusios daugybę gyvybių. Jos iki šiol kelia minčių. Štai 430 m. pr. Kr. Peloponeso karo metu nuo vidurių šiltinės mirė ketvirtis Atėnų karių. Kodėl? Iki šiol neaišku. Raupai ir buboninis maras siaubė Europą, sumažindami gyventojų skaičių bene perpus. 1348-1354 m. nuo "Juodosios mirties" mirė apie 30 mln. europiečių (buboninį marą italai "užvežė" iš Krymo). 1510 m. užregistruota pirmoji pasaulyje pandemija, iš Afrikos atkeliavusi į Europą.
2009 m. balandžio 25 d. statesecession.blogspot.com išspausdino atsišaukimą "Laikas atsišaudyti", kuriame nedviprasmiškai pareiškiama: "Kai jie ateis pas jus vėl, šįkart teks atsišaudyti. Jie nebėra amerikiečiai. Tai nebėra mūsų Amerika. Šįkart jie ateis, kad nužudytų jus, jei atsisakysite vakcinos. Amerikai galas. Tai primena operaciją "Northwoods" ir paskutinę kovą už laisvę. Tikėkimės, kad kovos visi, išskyrus senelius".
Kas yra operacija "Northwoods"? 1962 m. JAV vyriausybėje gimęs planas, kurio tikslas buvo CŽV ir kitų spec. tarnybų pagalba sukelti teroro aktus Jungtinės Valstijose, kad būtų gautas visuomenės palaikymas karui prieš Fidelio Castro valdomą Kubą pradėti. Plane ketinta grobti lėktuvus, sprogdinti bombas. Plano architektai - JAV armijos generolas Lyman Louis Lemnitzer (1899-1988) ir CŽV generolas majoras Edward Geary Lansdale (1908-1987). Planui pasipriešino prezidentas Johnas F. Kennedy'is, nužudytas praėjus vos metams po operacijos atšaukimo. Dabar šis planas išslaptintas, tačiau apie jį viešai nekalbama.
„Kiaulių gripas - dar viena laboratorijoje sukurta epidemija“, - išvadą daro konspirologai, teigdami, kad "kiauliškosios" vakcinos yra Made in China. Labiausiai sąmokslo teorijos šalininkus neramina tai, kad dėl pandemijos grėsmės Meksikos sostinės mokyklos, universitetai ir kiti vieši pastatai buvo uždaryti praėjus kelioms dienoms B. Obamos vizito Meksike.
... iki nesibaigiančių karų
Visa žmonijos istorija - tai beveik vien karų istorija. Daug galime pasakoti apie vidinę ramybę ir taiką, taip pat - apie trumpus išorinės taikos laikotarpius, tačiau labai nedaug pasaulyje būta dienų, kai nevyko JOKS karas. Kai kurie mokslininkai mano, kad karas visuomet buvo ir žmonės visada konfliktavo vieni su kitais. Lawrence'as H. Keeley knygoje "Karas iki civilizacijos" (War Before Civilization, 1996) teigia, kad 90-95 proc. civilizacijų kariauja arba pastoviai, arba bent retkarčiais. Esama retų išimčių: pavyzdžiui, šiauriečiai samiai (lapiai) arba eskimai visada buvo taikūs, nekariavo.
Pirmosios dokumentuotos žinios apie karą siekia mūšius tarp Šumerų valstybės (dabar - Irakas) ir Elamo (dabar - Iranas) prieš maždaug 4710 metų netoli dabartinio Basros miesto. Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad prieš 12 000 metų Nubijoje vyko mūšiai. Vakarų Europoje nuo XVIII a. pabaigos įvyko daugiau kaip 150 karinių konfliktų ir maždaug 600 mūšių.
Tam tikra prasme Trečiasis pasaulinis karas, apie kurį taip pat rašė V. Kryžanovskaja, prasidėjo praėjus beveik 4 metams nuo Antrojo pasaulinio karo - 1947-aisiais, kai įsigaliojo vadinamoji Trumano doktrina. 1947 m. kovo 12 d. JAV prezidentas Harry S. Trumanas (1884-1972) savo kalboje Kongrese paskelbė, kad Jungtinės Valstijos yra "pasaulio lyderės", kurios privalo palaikyti pasaulio demokratiją ir kovoti su komunizmu. Prasidėjo Šaltasis karas, vos nevirtęs "karštuoju" 1962 m. Kuboje ir 1999 m. Kosove. Iš esmės Trečiasis pasaulinis karas, nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. JAV ir jų sąjungininkių vadinamas "karu su terorizmu", taip pat yra pasaulinis karas: teroro aktai vykdomi ne tik Afganistane, Irake, Pakistane, bet ir Europoje. Realiai "karas su terorizmu" vykdomas nuo 2001 m. spalio 7 d., ir kol kas jo galo nė nematyti: terorizmas - itin pavojingas, sudėtingas reiškinys, vadinamasis nekonvencinis (neįprastas) karas, su kuriuo įprastomis priemonėmis susidoroti beveik neįmanoma.
Meksikos sukilėlių - zapatistų nacionalinio išsivadavimo armijos (EZLN) - vadovas Subkomandantė Markosas - teigia, kad dabar vyksta Ketvirtasis pasaulinis karas (Trečiuoju jis vadina Šaltąjį karą), kurio metu kovojama su neoliberalizmu ir globalizacija, sukūrusius "finansines bombas", kurių "dėka" patiriame ne tik finansines, bet ir kultūrines krizes.
"Visos kultūros - indėnai, europiečiai, azijiečiai, afrikiečiai, Okeanijos gyventojai - yra tarsi korozijos ėdami amerikietiškojo gyvenimo būdo. Tai - planetinis karas, pats baisiausias ir žiauriausias, nukreiptas prieš žmoniją ir žmogiškumą", - sako Subkomandantė Markosas.
Jo tapatybė nėra iki galo aiški. Tai Subkomandantę Markosą daro legendiniu asmeniu.
Šiuo metu pasaulyje vyksta apie 40 niekaip nesibaigiančių karų, kasmet nusinešančių daugiau kaip po 1000 gyvybių: Somalio pilietinis (nuo 1991 m.; žuvo jau apie 400 000), Afganistano (nuo 2001 m.; žuvo jau bent 70 000), karas Šiaurės Vakarų Pakistane (nuo 2004 m.; žuvo apie 14 000), Meksikos narkotikų karas (nuo 2006 m.; žuvo apie 10 500), karas Darfuro regione Sudane (nuo 2003 m.; žuvo apie 500 000), karas Irake (nuo 2003 m.; žuvo apie 1,3 mln.), Kivu konfliktas Kongo Demokratinėje Respublikoje (nuo 2004 m.; žuvo apie 5,4 mln.), Ketvirtasis pilietinis karas Čade (nuo 2005 m., žuvo apie 1400), karas Ingušetijoje (nuo 2007 m.; žuvo apie 800) ir kt.
Daugiausiai pasaulyje gyvybių nusinešę karai: Antrasis pasaulinis karas (apie 72 mln.), Anši sukilimas Kinijoje (36 mln.; 756-763 m.), mongolų užkariavimai 1207-1472 m. (60 mln.), mandžiūrų užkariavimai 1616-1662 m. (25 mln.) Kinijoje, Taipingo sukilimas Kinijoje 1851-1864 m. (30 mln.), Pirmasis pasaulinis karas (apie 25 mln. kartu su gripo pandemija), Timūro užkariavimai 1369-1405 m. (20 mln.), Napoleono karai 1804-1815 m. (6,5 mln.) ir kt.
Karo meną nuo senovės bene geriausiai išmanė kinai. Kinų karuose iki šiol žuvo daugiausia žmonių pasaulyje (iki šiol - daugiau kaip 100 milijonų). Panašiai "pasižymėjo" ir europiečiai, 1492-1900 m. Amerikų kolonizavimo metu išžudę apie 100 milijonų žmonių.
Kinijos lyderis Mao 1959-1962 m. badu numarino apie 43 milijonus savo šalies žmonių. J. Stalino "dėka" 1932-1933 m. holodomoro metu nuo bado Ukrainoje mirė apie 10 milijonų. Ne kartą badas siaubė ir Indiją, 1990-2003 m. Irake nuo bado mirė apie 3 milijonus žmonių, o 1846-1849 m. nuo bado mirė apie 2 milijonus airių.
Ko labiausiai reikia bijoti?
Skaitant įvairią literatūrą ir žiūrint filmus apie 2012-uosius, niekur neradome atsakymo į klausimą: kas vis dėlto pirmasis prakalbo apie tai, jog pasaulis šiais metais gali baigtis ar bent patirti žymių sukrėtimų. Giliau pasidomėjus, paaiškėjo, jog tai - žymus amerikiečių šnipas ir archeologas Sylvanus'as Griswold'as "Vay" (Vėjus) Morley (1883-1948).
Majanistas (majų tyrinėtojas) S. G. Morley kaip Carnegie instituto bendradarbis daug kasinėjo Čičen Icoje (Chichen Itza), išleido kelias knygas apie majų hieroglifus, populiarino majų kultūrą. Vėjus iki šiol laikomas vienu geriausių Centrinės Amerikos tyrinėtojų archeologų. Iki šiol cituojami jo atradimai, padaryti majų kalendoriaus srityje.
Nemažiau S. G. Morley pasižymėjo ir kaip JAV šnipas Meksikoje Pirmojo pasaulinio karo metu (tiesa, tai paaiškėjo tik po jo mirties). Vėjus, kasinėdamas majų kultūros liekanas, suspėdavo ir pranešti apie vokiečių veiklą JAV Jūrų žvalgybos biurui.
Vaikystėje S. G. Morley domėjosi archeologija, ypač - egiptologija. Studijuodamas Harvardo universitete, Vėjus labiau nei senovės Egiptu ėmė domėtis ikikolumbine majų civilizacija. Beje, žymiojo anglų nuotykių romanų rašytojo sero Henry'io Rider'io Haggardo (1856-1925), sukūrusio "dingusio pasaulio" romanų žanrą, 1895 m. kūrinyje "Pasaulio širdis" aprašomas "prarastųjų miestų" Centrinėje Amerikoje vaizdas pakerėjo S. G. Morley ir jis nusprendė keliauti į Meksiką.
1907 m. sausį pirmąsyk apsilankęs Jukatane, Vėjus ištyrė kelias majų vietas (Acanceh, Xtocche, Labna, Kabah, Uxmal, Zayil, Kiuic, Mayapan, Chichen Itza). Dėl Meksikos revoliucijos kasinėjimus kurį laiką teko nutraukti. Į Čičen Icą S. G. Morley grįžo 1923 metais. Tiesa, per šiuos metus mokslininkas nesnaudė: 1915 m. pasirodė klasikinis jo veikalas "Įvadas į majų hieroglifų studijas".
Pirmojo pasaulinio karo metu, ginkluotas fotografo įranga, Vėjus nukeliavo daugiau kaip 3200 km palei Centrinės Amerikos krantus, ieškodamas vokiečių povandeninių laivų bazių. Paaiškėjo, kad jų nė nebuvo. Tačiau šnipui kur kas geriau sekėsi aptikti tai, ką seniai pamiršo majai. Vien Kopano įrašų tyrinėjimų knyga, išleista 1920-aisiais, sudarė penkis tomus - net 2000 puslapių!
Visgi labiausiai S. G. Morley traukė į Čičen Icą. Kaip paaiškėjo, "Icos šaltinio burna" (majų kalba tai reiškia Čičen Icą) - vietinių gyventojų piligrimystės vieta. Kodėl? Kalbėta, jog dėl švento šaltinio. Kaip paaiškėjo, icai - tauta, kuri 987 m. užkariavo Jukataną, o juos valdė legendinis toltekų dievas-valdovas Topiltzin Ce Acatl Quetzalcoatl (jukatekų kalba - Kulkulkan).
1946 m. pasirodė pirmasis žymiausios S. G. Morley knygos "Senovės majai" leidimas, kurį ir turime "kaltinti" dėl 2012-ųjų. Šioje knygoje aprašoma senovės majų visuomenė, kuri buvo teokratinė ir pasišventusi astronominiams stebėjimams ir mistiškam (galima sakyti, kultiniam) laiko žymėjimui. Kitaip tariant, laikas ir kosmosas majams prilygo dievybės garbinimui. Todėl į majų kalendorius privalome žvelgti ne kaip į kažką nesvarbaus, o priešingai - kaip į gilią prasmę (nebūtinai aiškią mums) turinčius senovinius dokumentus.
S. G. Morley taip pat nustatė, kad majai pirmieji Centrinėje Amerikoje prijaukino kukurūzus maždaug prieš 12 000 metų. Vėjus manė, jog majai buvo labiausiai pažengusi Centrinės Amerikos civilizacija, iš kurios kitos kultūros sėmėsi žinijos. Tai įrodė ir sudėtingas majų raštas, vadinamas logosilabiniais glifais.
Manoma, jog būtent S. G. Morley margo gyvenimo istorija įkvėpė režisierių Steveną Spielbergą sukurti filmus apie Indianą Jones'ą su Harrisonu Fordu.
Grįžtant prie 2012-ųjų, reikia pažymėti, kad knygoje "Senovės majai" S. G. Morley pirmasis aprašė majų kalendorių ir paskaičiavo galimą pasaulio pabaigą. Ji pasirodė įdomiame knygos priede, kuriame buvo pateikta lentelė, rodanti, jog majų kalendoriaus data 12.5.0.0.0, 8 Ahau, 3 Pax sutampa su 1717 m. balandžio 4 d. Paskaičiavę ciklo pabaigos atitikmenį grigališkajame kalendoriuje, kiti mokslininkai archeologo-šnipo knygoje aptiko mus dabar taip dominantį atsakymą: 13-os baktunų ciklas baigiasi 2012 m. gruodžio 21-ąją, arba 13.0.0.0.0, 4 Ahau, 3 Kankin.
Ar verta bijoti šio mokslininko-šnipo paskaičiavimų? O gal geriau susimąstyti apie daug žemiškesnius dalykus?
Pavyzdžiui, krizes - tikras, ir dirbtinai sukeltas.
Sparčiai artėjančią globalią ekologinę katastrofą, kurios padarinius matome kasdien.
Susinaikinimo fenomeną, kuris itin ryškus ir Lietuvoje.
Tai, jog pasaulyje šiuo metu badauja 1 milijardas žmonių, o juos išgelbėti galėtų nedaug tepasistengę milijardieriai, tačiau to nedaro. 2009 metais pasaulyje gyveno bent 817 milijardierių, t. y. asmenų, turinčių daugiau kaip milijardo dolerių (vidutiniškai - 20 milijardų) vertės turtą. Jei kiekvienas jų milijardui badaujančiųjų paaukotų bent po 1000 dolerių, koks didžiulis tai būtų įnašas į žmonijos gerovę! Deja...
Žmoniją galėtų išgelbėti humanistai
Viena išvada aiški. Jei žmonija ir toliau vadovausis tik protu, ji nesunkiai susinaikins arba, tiksliau, kalbant, ją sunaikins maža grupelė žmonių.
Mūsų sujauktoje postmodernioje kultūroje arba, kaip sako Alphonso Lingis, "nieko bendra tarpusavyje neturinčiųjų bendrijoje", didžiausias yra humanizmo, žmogiškumo stygius. Būtent jo paieškos - viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės ima tikėti: savimi, Dievu, žmogaus ir gamtos vienove, žmogaus, gamtos ir Dievo vienove, noru padėti kitiems (budistinis bodhisatvos idealas), sau (budistinis arhato idealas).
XXI a. humanistų organizacijos ginčijasi tarpusavyje, ar humanizmas - religija, ar ne. Humanistai skirstomi į religinius, sekuliariuosius ir tarpinius tarp šiųdviejų (vadinamieji life stance arba pasaulėžiūros, gyvenimo būdo humanistai).
Šiuolaikiniai humanistai mano, kad žmonija turi siekti tiesos pasitelkdama protą, naudodamasi geriausiais prieinamais informacijos šaltiniais, būti moksliškai skeptiška. Tokias idėjas propagavo socialistų filosofas Corlissas Lamontas (1902-1995), amerikiečių astronomas, egzobiologijos (nežemiškosios gyvybės) mokslo pradininkas Carlas Edwardas Saganas (1934-1996).
Šiuolaikinis humanizmas dažnai yra pernelyg optimistinis. Žmoniją pirmoje vietoje anksčiau laikę humanistai XX a. pradžioje nusivylė, suvokę, jog, perfrazuojant Alfredą Northą Whiteheadą, žmogus tapo ne beveik angelu, o gamtos tarnu ir valdovu vienu metu.
Be abejo, prastėjanti ekologinė situacija Žemėje pagimdė daug naujų humanistinių, ekologinių sąjūdžių. Egzistuoja daugybė knygų ir filmų, ryškiai piešiančių mums apokaliptinius pasaulio pabaigos scenarijus. Dažniausiai dėl to kalčiausia yra pati žmonija, pasukusi technokratijos, simuliakrų keliu, nusigręžusi nuo gamtos, iš jos norinti tik gauti, o ne duoti. Ekologiniai judėjimai glaudžiai susiję su senųjų tikėjimų atgaivinimu ("neopagonybe"), apskritai susižavėjimu bet kokiu (dažniausiai Rytų) dvasingumu.
1856 m. vokiečių istorikas ir filologas Georgas Voigtas terminą humanizmas naudojo apibūdinti Renesanso humanizmui - judėjimui, kuris klestėjo Italijos Renesanso metu (umanista) ir buvo susijęs su klasikine graikų bei lotynų kalbų literatūra bei etine filosofija. XV-XVIII a. humanizmo idėjos plito ir Lietuvoje. Renesanso metu neoplatonizmas pakeitė Tomo Akviniečio filosofiją, susidomėta Epikūro mintimis, magija, pagonybe, hermetizmu, teosofija (galime sakyti, jog tais laikais gimė XX-XXI a. New Age ištakos).
XVIII a. viduryje humanizmo apibrėžtis pakito. Prancūzų spaudoje imta kalbėti apie meilę žmonijai, filantropiją, žinių sklaidą. Buvo prisimintas VI a. pr. Kr. gyvenęs graikų filosofas Talis iš Mileto, liepęs žmogui pažinti save, taip pat - Ksenofanas, Anaksagoras, Periklis, - demokratijos, laisvamanystės tėvai.
Rytuose humanizmas kaip į žmogaus vidų sutelkta pasaulėžiūra atsirado apie 1000 m. pr. Kr. indų filosofijoje (Lokataya sistema), taip pat Laozi bei Konfucijaus filosofijoje Kinijoje. Didžiais humanistais galime pavadinti ir Budą, Zoroastrą (Zaratuštrą), Mozę, Jėzų Kristų, Muhammadą.
Frazę "žmonijos religija" sugalvojęs vienas iš Amerikos įkūrėjų Thomas Paine'as (1736/7-1809) save vadino filantropu, rašė apie žmogaus teises.
1933 m. gimė pirmasis "Humanistų manifestas", 1973 m. - antrasis, 2003 m. - trečiasis. Pirmasis manifestas (ir jo tęsiniai) kilo iš religinio humanizmo. Jį parašė amerikietis unitų pastorius Raymondas Bennettas Braggas (1902-1979); tarp 34 pasirašiusiųjų 15 buvo unitai (vienas jų - lietuvių kilmės Edwardas Burdette Backus, 1888-1955). Manifeste kalbėta apie humanizmą kaip naują religinį judėjimą, kuris turėtų pakeisti ir patobulinti ankstesnes, dievais grįsta religines sistemas. Vis dėlto jokių dogmų manifestas nepaskelbė, jame tiesiog kalbama apie opoziciją į pelną motyvuotai visuomenei, kultūrinę evoliuciją. Kitų dviejų manifestų tonas panašus: juose kalbama apie vertybių sistemą, kuriai nebūtinas tikėjimas dievybe.
1980 m. pasirodė ir "Sekuliariųjų humanistų deklaracija", parašyta filosofijos profesoriaus, "sekuliariojo humanizmo tėvo" Paulo Kurtzo (g. 1925). Jis taip pat yra ir paranormalius reiškinius tyrinėjančios organizacijos (Committee for Skeptical Inquiry) įkūrėjas. Sekuliarieji humanistai pasisako už bažnyčios ir valstybės atskyrimą, religinį skepticizmą, mokslo ir technologijų pažangą.
Gyvensenos humanistai - trečioji atšaka, sukurta Harry'io Stopes-Roe (g. 1924) - pasisako už tai, kad individas ir visuomenė gyventų harmoningą gyvenimą. Jis gali būti susijęs su konkrečiomis religijomis, tačiau gali būti ir nesusijęs (alternatyvos - ateizmas, agnosticizmas, deizmas, skepticizmas, laisvamanybė, sekuliarus mąstymas).
Viena ryškiausių XX a. asmenybių, esanti tartum tiltas tarp humanistų (visų atmainų) ir religijotyrininkų - vokiečių-prancūzų filosofas, teologas, gydytojas Albertas Schweitzeris (1875-1965). 1953 m. jam įteikta Nobelio taikos premija už "Pagarbą gyvenimui". A. Schweitzeris dirbo Afrikoje, sukūrė savo universalią etinę filosofiją, kuri tiktų visai žmonijai - "Pagarbą gyvenimui" (Ehrfurcht vor dem Leben). Jis teigė, jog Vakarų civilizacija žlunga, nes ji nustojo gerbti gyvenimą, gyvybę. A. Schweitzeris kritikavo filosofus, išaukštinusius žmonijos svarbą ir kalbėjo apie tai, kad žmonija turi patirti naują Renesansą per dvasinio racionalizmo atgimimą. Moralė ir etika - pirmoje vietoje, kalbėjo A. Schweitzeris paskaitų cikle "Religija šiuolaikinėje civilizacijoje". Pasak mąstytojo, žmogus visą gyvenimą turi siekti daryti ką nors nuostabaus ir tapti geru pavyzdžiu kitiems.
Šie etiniai idealai puikiai tiktų sumaišties apimtam (o dabar - ir dar vienos apokalipsės, 2012-ųjų, laukiančiam) pasauliui.
Religijotyrininkai, filosofai, teologai, mąstytojai ekumenistai, humanistai, visi, kas pasaulį daro šviesesnį, nusipelno pagarbos. Pagarbos nusipelno kiekviena gyva būtybė - nuo akmenuko iki žmogaus (jei tikėsime tam tikromis religinėmis dogmomis, - ir iki angelo bei, žinoma, Dievo).
Net jei 2012 metais (o gal kuriais nors kitais) ateitų pasaulio pabaiga, - žinokite: taip turi būti. Mes to nusipelnėme. Tačiau turime šansą gyventi teisingiau, geriau, doriau, žmogiškiau. Jau šią akimirką galime pradėti kurti naują, tobulesnį pasaulį - pirmiausia savyje, tada nedidelėje savo aplinkoje, o vėliau pasikeis ir visas pasaulis.
"Mėnulis užtems, o saulė ir mėnulis užklos vienas kitą. Tą dieną žmogus pasakys: "Kur bėgti?" O, ne! Nebus kur prisiglausti. Tą dieną grįši pas savo Viešpatį." (Qur'an, 75:8-12)
"Ugnies upė sruvo ir tekėjo iš jo Artumo. Tūkstančių tūkstančiai jam tarnavo ir miriadų miriadai pas jį stovėjo. Teismas sėdosi posėdžiui, ir buvo atskleistos knygos" (ST, Danielio knyga, 7, 10).
"Angelas parodė man gyvybės vandens upę (...)" (NT, Apreiškimas Jonui, 22, 1).
Kad pranašų krauju aptaškyta žemė vėl taptų derlingu sodu, praeis ne vieneri metai. Bet mes privalome sustoti naikinę save ir kitus. Susimąstyti. Ramiai priimti sprendimą.
Mindaugas Peleckis „2012 – ieji: artėjanti pasaulio pabaiga? Mokslininkai ir pranašai aiškinasi, ar teisinga senovės majų pranašystė“
Kaunas: Obuolys, 2010
