Dailininkas Š. Sauka, jubiliejų įvardijęs pirmuoju penkiasdešimtmečiu, nesuka iš kelio: gyvena Dusetose, į sostinę išsirengia tik svarbesnio reikalo genamas.
Kūryboje jis lieka ištikimas jau seniai nubrėžtai linijai. Tačiau jubiliatas nevengia ir eksperimentų, bet jie vis tiek neatsikrato visų pamėgto „saukiškumo“.
Apsuptas tautos
Bičiulio galerininko–kolekcininko Edmundo Armoškos paragintas tapytojas pastaruosius dvejus metus kūrė didžiulį, sudėtingos formos paveikslą, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečiui.
Dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė suskaičiavo devynias jo dalis ir net 36 kampus. Drobės centre kūrėjas pavaizdavo iš smulkių figūrėlių pastatytus rūmus, savitą tautos bendrabūvio provaizdį.
Šventovės kaimynystėje, lyg apvado saugomą brangakmenį, Š. Sauka nutapė dukterį Moniką. Nupaišė ir save – „smūtną“, tikrąja to žodžio prasme, sielvarto graužiamą ir tautos veikėjų apsuptą rūpintojėlį.
Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Dariaus ir Girėno, Maironio, Žemaitės draugėje pavaizduota ir kita gyvasis – dainininkas Virgilijus Noreika. Jis ir dar keturi burnas pravėrę personažai įgarsina įžymybių sambūrį.
("News Bridgepix" nuotr.)
Įkvėptas aplinkos
Jubiliejinėje parodoje matome ir tai, kas pačiam Š. Saukai yra pastarojo meto naujiena, – kompiuteriu darytus eksperimentus. Tai – fotokoliažai ir fotomontažai, kuriuos dailininkas darė pusantrų metų.
Čia daug šviesotamsos, tuščių erdvių, iš pirmo žvilgsnio nesisiejančių su detalių gausa, „medžiaga“ ir „kūnu“ turtingomis šio menininko drobėmis.
Tačiau atpažįstamos figūros, beribė vaizduotė, sąmojis ir nuotraukų (taip dailininkas vadina naujuosius darbus) kompozicija neleidžia jų autorystės priskirti kam nors kitam.
Fotografijose fiksuojamos Dusetų ir apylinkių scenos. Aišku, vadinti jas realiomis būtų labai neatsargu. Sakykime taip – jos įkvėptos artimiausios Š. Saukos aplinkos.
Autorius prisipažino, kad dar prieš porą metų nemokėjo nė kompiuterio įjungti. O štai šiandien parodoje – tikra skaitmeninė meistrystė!
Paveikslas neišardomas
Rugsėjo 11–ąją gimtadienį švenčiantis dailininkas garsėja nekalbumu, tačiau kai prabyla – nors pinigą duok.
- Kas paskatino sukurti paveikslą Lietuvos vardo tūkstantmečiui, gal gavote užsakymą?
Ne, kaltininkas yra ponas E. Armoška. Kokius penkerius metus jis mane kankino, vis ragino: „Padaryk Tūkstantmečiui, didelį..." Visaip bardavo mane, sakydavo: "Koks tu menininkas..." Įmetė mano galvon tokią idėją ir ji ten pradėjo veikti.
- Kiek laiko gaminote, kiek laiko mąstėte?
Kiek jis kankino, tiek apie tą darbą ir galvojau. Kokius penkerius metus, o dariau – dvejus.
- Kiek kvadratinių metrų jis užima? Tai pats didžiausias Jūsų darbas?
Didžiausias.
- O ką turi priminti žiūrovams tie rūmai?
Tai jų reikalas.
- O iš ko pastatyti rūmai?
Nežinau.
- Ar nesijautėte nepatogiai šitaip išrengęs mūsų kultūros veikėjus?
Buvo įdomu, malonu.
- Jie tikriausiai išrengti tik iki pusės?
Ne, visiškai. Tik rodžiau juos iki pusės. Vadinasi, dar turiu šiek tiek sąžinės.
- Dėl ko taip susirūpinęs rūpintojėlis?
Jam taip reikia daryti. O kaip pavaizduoti sielvartą? Nupaišai save – ir pavaizduota. Galiu iš savęs tyčiotis, kiek noriu. Niekas dėl to neįsižeis. Jei jus taip nupaišyčiau, turbūt nepatiktų...
- Jei taip, kaip nupaišėte dukrą, – patiktų. Kodėl ją kvietėte pozuoti?
Todėl, kad myliu.
- Kaip tokio dydžio paveikslą transportuoti? Ar jį galima išardyti?
Regis, ne.
- Kaip sekėsi įvaldyti naują kūrybos priemonę - kompiuterį?
Buvo įdomu. Prieš porą metų dar nežinojau, kaip jis įjungiamas „į sieną“. Tada vaikai išmokė, padirbėjau, pasišlykštėjau ir mečiau. Po metų vėl sugrįžau.
- Kodėl pasišlykštėjote?
Jis viską meluoja. Pavyzdžiui, nori pasižiūrėti paveikslus, o jis visus suvienodina: Rembrandtą su kokiu nors iš kaimo...
Vertybių sargyboje
- Gal Lietuvos tūkstantmečio paveikslą kitais metais rodysite Valdovų rūmuose?
Neturiu jokių planų. Mano darbas padarytas.
- Dviejuose parodos paveiksluose pavaizduotas žmogus labai panašus į galerijos savininką. Ar tai tikrai E. Armoška?
Na va, mes jau supanašėjome... Tie darbai vadinasi „Sargyboje“. Žodžiu, stoviu nacionalinių vertybių sargyboje.
Apie Dusetas ir toliau
Likę vieni pradedame kalbėtis apie Dusetas, dabartinius Š. Saukos ir jo žmonos Nomedos namus. Juokais klausiu:
- Dusetos. Regis, ten yra ką gerti, aplink daug ežerų. O kaip dėl maisto? Ar jo pakanka?
Yra tų parduotuvėlių... Pala, kiek? (Skaičiuoja.) Kokios šešios.
- O tapybos priemonių nepritrūkstate?
Taip nebūna, atsargos - dar iš sovietinių laikų. Mes atsargūs žmonės. Kai perki, tai perki, kad užtektų.
- Ar draugai Jus aplanko?
Vienas.
- O kas toks?
- Vasarą? Ar dažnai?
Ne. Jei dažnai atvažiuotų, „užknistume“ vienas kitą.
- Po parodos, vykusios galerijoje 2006 metais, vykote į Maskvą. Kaip sekėsi ten?
Normaliai. Juk jei rusas yra be tanko, jis - labai nuoširdus žmogus.
Matematika ir menas
- Mokėtės mokykloje, kurioje buvo sustiprinta matematika. Ar tai turi įtakos Jūsų kūrybai?
Jaučiu silpnybę tam menui - matematikai. Pastaruoju metu įdomiausia skaityta knyga - Stepheno Hawkingo „Visata riešuto kevale“.
Padarė didžiausią įspūdį. Pamatai, kad ta matematika artėja prie meno ir jokių prieštaravimų nėra. Tik nežinia, ar moralės kategorijos joje (matematikoje - aut.) egzistuoja. Gali būti, jog tuoj atsiras. Patyriau meninį išgyvenimą skaitydamas tą knygą. Jau vien ko verta teorija, kad laiko tėkmė yra kriaušės formos! Fizika, matematika tapo atskira meno erdve.
- Ar gerai sekėsi mokytis matematikos?
Na, dalyvaudavome olimpiadose. Paprastai trečiąją vietą užimdavome. Tačiau laimėjimų šioje srityje nesu pasiekęs, išlikęs tik artumas tam dalykui. Šachmatų žaidimo laimėjimų irgi neturiu. Bet kai darai paveikslą, yra tų šachmatų...
- Įdomu. Tai kompozicijos dalykai?
Taip, žiūri į ateitį. Numatai į priekį, kaip viskas bus, kaip išdėstysi detales. Na, yra ten tokio kombinacinio žaidimo.
Šveicarijoje ir Prancūzijoje įgyvendinamas CERN eksperimentas. Siekiama rasti pačias mažiausias daleles, kurios paaiškintų, kodėl kūnai turi masę. Turiu teoriją (naiviai paremtą induizmu), kad tos dalelės yra dvasinės kilmės...
Tai va, įdomu, ar tas visatos suvokimas sudėtas į žmonių galvas, ar galvos - toje visatoje. Tiesos neieškok. Juk kalbama, ko negalima paneigti, tegul bus tiesa. Geriausiai pasakė Sokratas: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Po jo visi filosofiniai išsidirbinėjimai - tiesiog nekuklūs.
- Kokie autoriai Jus „vežė“?
Johnas Fowlesas, Viktoras Pelevinas, Robertas Musilis, tačiau tik gabaliukai. Bet jie nuostabūs. Yra puikių Witoldo Gombrowicziaus „gabaliukų“.
Na, o kokių nekenčiu rašytojų? Tai Alessandro Baricco ir kito „kultinio“... Paulo Coelho. Nesąžiningi sukčiai, pelnantys pinigą iš abiturientiško jausmingumo. Kultinis yra ir Harukis Murakamis, bet nors geras pasakotojas. Šiaip tai šlamštas.
- O muzika?
Tomas Waitsas. Mašinoje. Tik mašinoje ir klausau. Kai gyvenau Vilniuje, klausydavausi Richardo Wagnerio, Gustavo Mahlerio, Antono Brucknerio. Dabar - tik vairuodamas.
Klausiausi „The Tiger Lillies“, bet nuėjau į koncertą ir nusivyliau. Matyta ir valgyta.
- O ką paminėtumėte iš kolegų, dailininkų?
Pirmiausia - Nomedą Saukienę. Paskui Algį Skačkauską, Vygantą Paukštę, Ričardą Vaitekūną. Man patinka tapytojai, o ne šita „literatūrščina“ (rodo į savo paveikslus).
