Į savo parodą „Vartuose“ jau 17 metų JAV gyvenantis dailininkas Ray Bartkus kviečia iškalbingu plakatu: gumine pirštine apmautoje rankoje - vėduoklė 100 dolerių nominalo banknotų. „Klastotė“.
Tai nereiškia, kad pinigai netikri. Netikras pats mūsų gyvenimas. Iškeičiamas į pigius reginius, madingus renginius, virtualius žaidimus, nervus kutenančius žiūralus ir skaitalus. Neseniai matęs vieno laikraščio pirmame puslapyje sprindinių raidžių antraštę: „Pasaulio pabaiga“. Taip rašinėlio autorius prognozavo Šveicarijoje pastatyto atominių dalelių greitintuvo eksperimentų baigtį. Spaudos tematikai – ir megzta vienam šalies dienraščiui skirta instaliacija. Puslapiai, išskalbti nuo visos bjaurasties - kiauri, žiojėjančiomis skylėmis - sukabinti džiūti ant virvių, pritvirtinti mediniais gnybtukais. (Graži metafora: argi mes „nemezgame“ - akis prie akies, raidė prie raidės - žodžių, sakinių, eilučių...)
Įdomu, kad pats dailininkas dirba informacinėje spaudoje („The New York Times“), jo iliustracijos puošia tokius leidinius, kaip „The Wall Street Journal“, „Time“, „Newsweek“, „Harper's“, „Los Angeles Times“... Taigi yra gerai įsisąmoninęs jos metodus ir tikslus. Kaip ir holivudinių trilerių, tenkinančių visuomenės alkį brutalumui, smurtui, šiurpinantiems vaizdams. Tačiau savo kūryboje autorius iš tų "esminių instinktų" šaiposi. Nukirstos galvos, nutrauktos rankos ir kojos jo instaliacijose - tik gražiai nudažyti muliažai, taigi estetizuota, perdirbta, antrinė tikrovė. Klastotė pagal Bartkų.
Tegul madingi „glamūriniai“ fotoatvaizdai jūsų nesuklaidina: R.Bartkus nėra fotomenininkas, fotoaparato nė į rankas neima. Kam?! Tiek visko prifotografuota, prispausdinta! Taigi išsikarpo iš žurnalų šimtus besijuokiančių, besielvartaujančių veidų ir sukuria didžiulį pano „Tragikomiškas pasaulis“. Žvelgi vienu kampu - visi kvatoja, žvelgi kitu - verkia, liūdi, dantimis griežia.
Vilniuje grafikos studijas baigęs dailininkas profesinę meistrybę pademonstravo akvareline technika sukūręs itin mums svarbių dokumentų kopijas - milijoninio banko čekio („Didžiausia svajonė“), savo trijų pasų (sovietinio, lietuviško ir amerikoniško), kredito kortelių, pagaliau vieno dolerio („Daug darbo, mažai naudos“). Ar kada esame susimąstę, kad visi tie ir panašūs dokumentai yra pasisavinę mūsų indentitetą, asmenybes. Kas mes be jų?
Kita generalinė „Klastočių“ tema - pinigai. Šiandien nebe ideologijos, o jie valdo pasaulį. Putiną, Bushą, Sarkozy, popiežių, kitus planetos galiūnus matome pro dailų ažūrinį tinklelį, suklijuotą iš tikrų pinigų. Atskirą salę užimanti videoinstaliacija „Pinigai“ papildyta prierašu „Tik suaugusiems“. Mat čia smagiai masturbuojasi išsišiepusios metalinės monetos. Autorius pakomentavo: toks pat tuščias veiksmas, kokie iš esmės tušti ir pinigai - ypač jei jų neturi...
Kandžiai ironiškas menininkas ne tik šaiposi iš vartotojiškos visuomenės, popkultūros, nužmogėjimo, nuasmenėjimo, bet ir surimtėjęs įspėja. Ant didžiulio plakato, vaizduojančio bombą, lakoniškas užrašas: „One size“ („Tinka visiems“). Išeidami galėsite dirstelėti į ilgą siaurą tunelį, kurio gale pamatysite... savo veidą. Tai ir viskas. Su ironišku Vergilijum paklaidžiojom po banalios kasdienybės pragarą, kuris taip tobulai moka apsimesti rojumi. Tai svarbiausia klastotė.
P.S. Ar turite piniginėje 50 litų banknotą? Išsitraukite ir pasižiūrėkite. Jūs laikote rankoje Ray Bartkaus kūrinį. Tiksliau – jo tiražuotą ir visiems patinkančią kopiją
