Kodėl šių metų Europos kultūros sostinė visai nėra kultūros sostinė, kodėl aplink matome vykstančius nelogiškus ir dažnai absurdiškus dalykus, kodėl apskritai esame maitinami ne turiniu, o vaizdu? Muzikologas Viktoras Gerulaitis tam turi konkretų atsakymą – valstybę yra užėmusios vidutinybės.
Vidutinybės – ne klasė, o armija
„Vienas opiausių dalykų, atsiradęs ne šiandien ir ne vakar, kuris yra opus nuo politikos iki kultūros, nuo ekonomikos iki moralės – visame gyvenime, - tai, kad mūsų valstybė yra užimta vidutinybių. Štai tokia Lietuva, rašo „Respublika“.
Aišku, vidutinybė negali nieko kito pagimdyti, tik vidutinybę. Nepriklausomą Lietuvą vidutinybės užvaldė labai greitai, kai tik Sąjūdis liko Sąjūdžiui. Jei tuo metu ir buvo likę keli intelektualai, tai jie labai greitai buvo išstumti. Taigi Lietuvą valdo vidutinybių valdininkų armija. Tai ir Seimas, ir Vyriausybė, ir savivaldybės. Visi susiję.
Čia yra paradoksas. Sakoma, kad Lietuvai stinga vidurinės klasės. Bet šios vidutinybės - tai ne klasė, tai armija, nes vidutinybių armija - tai ne vidurinė klasė.
Vidutinybių kultūra – paauglių kultūra
Ir taip atsitiko, kad vidutinybės, užgrobusios valdžią, perduoda ją kitoms vidutinybėms ir nieko kito neprisileidžia. Jiems nereikalingi nei intelektualai, nei inteligentai patriotai.
Vidutinybės kompetencija yra vidutiniška. Todėl aplink tarpsta vidutiniokų kultūra, o jos politiką formuoja valdininkai vidutinybės. Tai kastai būdinga prasčiokų kultūra, kitaip vadinama laisvalaikio kultūra. Visos televizijos mums duoda laisvalaikio kultūrą. Dar kitaip ji vadinama masine kultūra.
Gal tik Lietuvos televiziją išskirčiau, nes ji pradžiugino tokio aukšto lygio projektu kaip „Triumfo arka“. Jis buvo populiarus, tad žmonės klausėsi arijų, o ne „bumčikų“. Tad pragiedrulių yra.
Vidutinybių nedomina humanitarinė kultūra. Jų kultūra bent jau muzikos srityje pasižymi didelėmis pinigų sumomis, kurios suteka į pramogų srautą. Tad masės žmonių orientuojamos į paauglių kultūrą. Taip gaminama būsimoji vidutinybių pagamintų produktų vartotojų karta.
Vidutinybės nesupranta, ką daro
Kalbėdamas apie vidutinybes turiu pabrėžti, kad pats save laikau gabia vidutinybe, nereiškiu kitų pretenzijų. Bet kai dabar sutinku kultūros pasaulio vidutinybes, matau, kad jie manęs nesupranta, o aš jų.
Seimo vidutinybes išgąsdino ir papiktino dūžtantys langai. Susiėjo vadai, pašnekėjo, pasipiktino. Bet juos gąsdina tik langai, ne jų pačių daužomi žmonių likimai. Jie net nesupranta, ką daro. Taip yra todėl, kad sudaužytas langas yra konkretybė. Kiekviena vidutinybė tokią konkretybę suvokia. O sudaužytas likimas - abstrakcija, kurios jie nesuvokia. Nors tai ir vėl paradoksas, nes sudaužytas likimas - daug didesnė konkretybė.
Vidutinybės – ne kūrėjos, o kepėjos
Kuo stebėtis, kai finansų ministrą domina tik skaičiai, o ne tai, ką jie valstybei daro. Arba kai kultūros ministras viešai pasako, kad krizės metais kiekvienas menininkas išsigelbėti gali tik turėdamas savo bandelių kepyklėlę. Man tai protu nesuvokiama. Jis nešneka apie kūrybą - kalba tik apie kepyklą. Tai reiškia, kad beveik neturime asmenybių nei Seime, nei Vyriausybėje.
Ilgametis Prancūzijos kultūros ministras Jackas Langas, išgirdęs tokius paistalus apie kepyklėles, negalėtų susišnekėti su Lietuvos kultūros ministru.
Vidutinybės kalba nerišliai. Žinote, kaip mokyklose būna vidutinybės, kurios tik iškala medžiagą, bet neįstengia jos suvokti. Taip ir mūsų valdžios vidutinybės iškala įstatymus, nuolatines frazes, sakinių batalionus, nes vidutinybė neturi minties ir nepagauna kitų minties. Vargu ar kas supranta, ką jie kalba. To negalima pavadinti bendravimu.
Tačiau tai nereiškia, kad ir tose erdvėse nėra normalių žmonių. Tik jie, matyt, yra gerokai žemesniuose postuose ir todėl lieka nematomi.
Vidutinybės imituoja
Dabar į Lietuvą yra grįžusi baimė. Nebe okupantų, nebe saugumo. Tad kas ją sukėlė? Žmonės, kurie nežinia ko išsigando. Sunkmetis – patogi pozicija dar labiau smaugti. Atėjo laikas, kai kalbama apie išlikimą, kai žmogus džiaugiasi, kad dar turi darbą, grįžta namo, įsijungia laisvalaikio televiziją ir mėgaujasi vaizdu su garsiniu fonu.
Tad Lietuvoje dabar vadovaujamasi požiūriu – „Duonos ir reginių“. Tuo besivadovaudama sužlugo Romos imperija.
O dabar juo vadovaujasi Lietuva ir Vilnius, tapęs Europos kultūros sostine. Vidutinybės renkasi vaizdą, o ne turinį. Trumpalaikį, bet įspūdingą vaizdą.
Matau, kaip dabartiniams pseudomenininkams patinka instaliacijos. Jos atrodo įspūdingai, yra be turinio. Kažkas kitados sugebėjo vidutinybėms įrodyti, kad instaliacija yra labai gerai ir palyginti nedaug kainuoja, tad dabar turime instaliacijų kultūrą. O instaliacija - tai imitacija.
Vidutinybės mėgsta vaizdą
Turinio nebuvimo klausimas aktualus ir televizijoms. Jose dabar svarbiausia vaizdas. Vaizdą paprasčiau parodyti - numetei „dekoltė“, nurengei pusiau, ir yra vaizdas.
Vidutinybė yra vidutinybė, nesvarbu, ar ji vokiškoje, ar lietuviškoje kultūroje. Lietuviško produkto jau niekas nebedaro. Kažin kiek lietuviškų produktų parodys „Vilnius - Europos kultūros sostinė“? Kad ir Bjork koncertas - plika akimi matomas pinigų plovimas. Siurbėlės visada prisisiurbia. Nesakau, kad tai koks konkretus žmogus, bet aparatas veikia.
Aš 100 proc. sutinku su mintimi, kad blogiausias rekonstrukcijos pavyzdys - Valdovų rūmai. Tai yra garažas šalia Katedros. Kam jo reikėjo?
Vidutinybes reikia apeiti
Kaip išsivaduoti iš šios vidutinybių valdžios? Vienu sakiniu į šį klausimą neatsakysi. Bet reikia daryti. Būdas tik vienas – mažinti vidutinybių dozę, įsileisti intelektualų, intelektualams tapti valdžia.
Tą turėtų daryti patys intelektualai. Neturiu omenyje tik menininko ar mokslininko. Intelektualų yra ir tarp ekonomistų, ir tarp teisininkų. Jie turi eiti į valdžią, turi aukotis.
Yra ir verslininkų, kuriems kitos vertybės rūpi. Pavyzdžiui, Gintaras Rinkevičius sugebėjo pastatyti operą be valstybės paramos. Padedamas jaunų intelektualių verslininkų. Tad būdas, kaip pakeisti valdžios situaciją, galėtų būti ir nuolatinis jos apėjimas, kol valstybės valdžia pasidarys nereikalinga".
Užrašė Zita Voitiulevičiūtė
