Choreografas, baleto šokėjas, „Vilniaus baleto“ meno vadovas Jurijus Smoriginas šiuolaikinėje televizijoje jau seniai atrado savo nišą. Programoms, kuriose žiūrimiausi šokių ir dainų projektai su žinomais žmonėmis reikalauja ir jų pasirodymų komentavimą atskiru šou padaryti gebančių komisijos narių, reikalingi kategoriškai griežtai pasisakyti nebijančių ir storžieviškai besielgiančių ekspertų.
Televizijos prodiuseriai supranta, kad publikai nebus įdomu, jei šypsodamiesi vieni kitiems projektų vertinimo komisijos nariai dalintų dalyviams vien komplimentus. Tą gerai žino ir „blogiuko“ vaidmens televizijoje dažnai besiimantis J. Smoriginas. „Aš didžiuojuosi tuo, kad esu chamas“, ‒ atvirame interviu šypsodamasis pareiškia kandumu garsėjantis choreografas.
Dėl savo ekstravagantiško elgesio tiesioginiame eteryje žiniasklaidoje dažnai esate įvardijamas kaip didžiausias televizijos chamas. Kaip reaguojate į tokius epitetus?
Žiniasklaida man turi būti dėkinga, nes ąš ją maitinu. Kai kuriuose straipsniuose aš matau, kad žurnalistai paima žodį, jį išpučia kaip tą cukraus vatą, po to dar apiberia blizgučiais ir taip suformuoja mano pasakymą savaip. Kai susipažįsti su realiu faktu, kurį jie išpūtė, matai, kad daug kas ten būna iš piršto išlaužta, kartais grynai grožinė literatūra. Kad ir paskutinis konfliktas su Edita Daniūte – pusė straipsnio buvo korektiškai pacituoti mano žodžiai ir buvo matyti, todėl žurnalistas „duso“ negalėdamas išspausti iš to sensacijos. Antroje dalyje E. Daniūtė su savo vyru viską sumelavo, o tai jiems jau buvo medžiaga, kurią buvo galima apipinti ir pagrąžinti.
Ar dažnai žmonės išdrįsta pasakyti Jums tai į akis?
Kad aš chamas? Aš didžiuojuosi tuo, kad esu chamas. Į akis tai man sako nedažnai, nes dauguma žmonių, su kuriais bendrauju, yra jauni ir nedrįsta. Aš nežinau kodėl, bet labai patinku jauniems žmonėms, vaikams. Keista, galbūt jie nori būti tokie pat drąsūs. Mano kontaktas su jaunimu yra geresnis nei su bendraamžiais, kurie mane slegia savo zyzimu, veikia psichologiškai.
Su jaunimu bendrauti man sekasi geriau ir, kadangi esu žingeidus, jie man padeda integruotis į techninį pasaulio vystymosi etapą, kurio aš negaliu „sugaudyti“. Taip pat sveikiau, optimistiškiau masto, todėl man daug geriau iš jų pasisemti to linksmumo. Galbūt dėl to ir esu toks linksmas bei „chamavotas“, kadangi labai daug imu iš žmonių, kurie kasdien yra su manimi.
Tačiau ar nesigailite kartais televizijos eteryje ištartų žodžių ar atliktų veiksmų?
Kartais būna. Dauguma galvoja, kad viskas vyksta pagal tam tikrą scenarijų, tačiau visos tos laidos yra improvizacinės. Surežisuota yra tik koncertinė seka, dalyvių pasirodymų eiga, o tarpuose vykstantys vertinimai, debatai, kažkokie konfliktai, visa tai – improvizacija. Labai gerbiu Vytautą Šapranauską, manau kad jis yra vienas genealiausių vedėjų ir aktorių Lietuvoje.
Su juo kartis būdavo tokių momentų, kad ir aš įsijausdavau. Savo ruožtu jis man irgi užvažiuodavo darydamas užuominas, kad, kadangi esu baleto šokėjas, tai automatiškai – gėjus. Nors mano galva baleto menas – pats vyriškiausias, nes tiek dirbti fiziškai geba retas tinginys vyras. O vyrai, kaip mes žinome, visi yra tinginiai. Tiesa, Vytautas humorą daryti moka labai skoningai, kartais visiškai juodą „su falu burnoje“, o kartais labai gražiai literatūriškai bet skamba dar baisiau, negu jis tiesiai pasakytų.
O be V. Šapranausko, ar yra Jums lygiaverčių konkurentų televizijoje?
Nėra ir aš visiškai neidealizuoju.
Galbūt Jums televizijoje darosi nuobodu?
Nenuobodu. Visiems kažkodėl atrodo, kad televizijoje dirbti labai lengva. Tai yra labai sunku – tu turi padaryti produktą neprofesionaliems žmonėms per vieną dieną ir taip, kad ekrane atrodytų kaip kažin kas. Tris valandas eterio įtampoje būti įdomiam, paklausiam, skambiam ir, kaip Jūs sakote „chamui“, tam kad prodiuseris sakytų, kad laida buvo gera – bus geri reitingai, tai tas pats, kas stovėti šalia minos ir bijoti, kad ant jos neužliptum.
Sakote, kad televizijoje – daug improvizacijos. Nepasiruošiate nors glausto scenarijaus prieš eidamas į studiją?
Ne, ten niekada negali žinoti, kas įvyks. Kartais atrodo viskas gražu, ramu ir tokia Edita Daniūtė staiga pradės sakyti tau „ryžas“, spuoguotas ir galvoji, kas čia darosi, o kai pasakai, kad jos vyras nesudaro nei pusės Dainiaus Barzinsko, sako, kad tave paduos į teismą. Ką, aš kaltas, kad jos vyras kūdas?
Kitas žmogus gali sėdėti be humoro, atėjęs pasireklamuoti, pasirodyti, o asmeninės problemos, kurias jis atsineša, ekrane labai matosi. Vos palieti kažkokią jo stygą ir jis sprogsta – prieš akimirką sėdėjo gražus „lakuotas, pridažytas“ ir staiga iš jo vidaus kažkas iššoka, o tu turi išsisukti. Ir konfliktai, ir bučiniais, ir striptizas – niekas nėra surežisuota. Daug priklauso nuo to, kokie komisijos nariai susirenka. Jeigu ateina Džiugas Siaurusaitis arba Naglis Šulija, kurio humoro jausmas man itin patinka, tada laida būna visai kitokia, nes jie žaidimą žaidžia lygiai taip pat, žino, kad čia reikia žaisti.
Taigi, studijoje tiesiog atliekate pikto komisijos nario vaidmenį?
Taip, gyvenime aš visai ne toks esu. Pas mane į „Vilniaus baleto“ studiją šokti ateina daug žmonių, tai jie labai stebisi, matydami, kad aš esu visai kitoks žmogus nei televizijoje. Jei nueinate žiūrėti kokį nors spektaklį, kaip, pavyzdžiui, Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame kadaise vaidinau raganą, kuri nuodijo snieguole su tuo obuoliu, tai negi aš ir gyvenime buvau ragana. Tiesiog toks vaidmuo.
Televizijai trūksta neigiamų personažų?
Aš nesakau, kad visi tokie turėtų būti, bet apskritai pasaulis dabar yra agresyvokas. Aš nežinau, ar tokiu būdu mes iš savęs ką nors „išspjauname“. Galbūt tiesiog nemokame juokauti, galbūt dabar visi tokie esame – agresyvoki. Daugelis mane mėgsta dėl mano komentarų, kartais prieina ir sako: „ot, gerai pasakei, vožtelėjai“. Man asmeniškai labai nuobodūs yra Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko ir kai jie sėdi abu kaip angelai su sparnais, man norisi kvatoti. Gal jie kultūringi žmonės, bet aš netikiu tuo jų veidu, kuriuo jie sėdi ekrane ‒ jie yra kitokie.
Ar ne jūs pats esate sakęs, kad J. Smoriginas – garantuotas reitingas televizijai?
Buvo tokia laida „atpažink žvaigždę“, kurioje sėdinti komisija „atpažino“ mane kaip Pobedonoscevą. Aš sakiau: „taip“, o jie mane pamatę nustebo sakydami, kad aš juk Smoriginas. „Išverskite Pobedonoscevo pavardę į lietuvių kalbą, ji reiškia „pergalę“, o tai televizijai ir reiškia Smorigino pavardė, taigi tai tas pats“, ‒ tuomet paaiškinau aš.
Žmonėms patinka, kuomet aš esu televizijos studijoje, todėl pradėjau saikingiau elgtis su laidomis, nes mane pradėjo kviesti labai dažnai ir supratau, kad mane gali nuvalkioti. Kartais dėl reitingo laidos „išprotėja“ ir kartais reikia labai kontroliuoti save, kad gyvenime neįvyktų didelė tragedija.
