Nuo poeto Justino Marcinkevičiaus mirties praėjo visas mėnuo. O jo geroji dvasia vis dar čia. Ji, atrodo, vis dar sergsti Lietuvos žiburį.
Galbūt poetų tauta Lietuva žino ir geresnių poetų kaip J.Marcinkevičius. Tikriausiai. Bet kokio dar kūrėjo gyvenimą prilygintum poezijai? Lietuvoje ir šiandien, praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams nuo Sąjūdžio pradžios, yra žmonių, tebekartojančių jo šventas tezes, bet jos teprimena vien prisukamos mašinėlės tarškesį. Koks sąjūdininkas dar geba išgyventi visuomenės idealų griūtį kaip asmeninę išdavystę? Koks dar autoritetas ne vien kalba pagal Dievo žodį, bet ir gyvena vadovaudamasis juo? Juk toks būdas, net ne kiekvienam kunigui pagal jo jėgas...
Kadaise valstietiškai ir kukliai poetas paaiškino, kaip jis tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu: 1988 m. birželio trečią atėjęs į Mokslų akademiją pasiklausyti žadėtų diskusijų respublikos ūkiskaitos tema, bet diskusijų ta tema nevykę, tik jauni, jam tada nepažįstami žmonės ėję į tribūną, siūlydami sukurti „tarybą ar kažką panašaus pertvarkai Lietuvoje remti".
Į šią tarybą, kiek vėliau pasivadinusią LPS iniciatyvine grupe, jis ir buvęs išrinktas. „Puikiai supratau, kad vietoj manęs galėjo būti išrinktas ir kas nors kitas“, – kalbėjo jis. Ir aiškino, kad Sąjūdis, galima sakyti, nuolatinė lietuvio dvasios būsena: „Lyg žvakė vėjyje – jau, atrodo, stipresnis gūsis pagriebs ir nusineš jos liepsną į istorijos tamsą. Bet atsilaiko, atsigauna, šviečia. Sąjūdis – tautos gyvybės rodiklis, ranka, kuri laiko Lietuvos žiburį, pridengia jį nuo skersvėjų, kelia kiek pajėgdama aukščiau."
Sąjūdis poetui asocijavosi su inteligentišku, demokratišku, kūrybingu ir net šiek tiek romantišku judėjimu. Tokią atvirą jis norėjo matyti ir kuriamą Lietuvą. Bet praėjus dvejiems metams nuo Sąjūdžio gimimo, J.Marcinkevičius su bendraminčiais jau pasirašo “Kreipimąsi į Lietuvos žmones„. Nusivylimo ženklai aiškūs: „Deja, ne visi renkamės demokratiją, teisingumą, tiesą, dorą, tarpusavio pagarbą. Matyt, jau siekiama per daug greitos asmeninės gerovės, per ankstyvos garbės ir laurų. Valdžios lovys, maišai pinigų, mafijos voratinkliai, raganų ir priešų medžioklės ragas, ūkinės bei politinės sumaišties juodosios vėliavos niekada nebuvo ir negali būti laisvės simboliais“.
Visoje šitoje apgailėtinoje lovio puotoje poetas nedalyvavo, nors, galime neabejoti, Lietuva būtų pakėlusi rankas už jį kaip prezidentą. Poetas nesigundė sklypais, namais, pareigomis, titulais, kitomis valdžios malonėmis, tik išgyveno, kad Laisvė, kuria degė pats ir kuria buvo uždegęs kitų širdis, įgavo negeistinų grimasų, kad daugeliui nepriklausomybė, ar, skambiai tarus, Lietuvos žiburys, teliko vien didesne grobio sauja, tiktai pažadu, kuris atrišo burnas tam, kad jos kuo daugiau apžiotų. Pirmasis nusivylimas esti pats skaudžiausias. Buvome liudininkai, kai J.Marcinkevičius, ir pats patyręs intrigantų spaudimą, nutolo iš aktyvaus visuomenės gyvenimo, tvėrėsi nuo jo kūryba, kur egzistavo kita, poeto valiai pavaldi tvarka ir poeto idealams atitariantys dėsniai. Bet rūpinimasis Lietuva niekur nedingo, tai irgi netrukome pastebėti, tik podraug su apmaudu stiprėjo ir sarkazmas, prasimušęs savo intonacijomis paskutinėje poeto viešoje kalboje.
Matėme, kad poetas nesusitaikė su tuo, kas iškreiptai vyksta Lietuvoje. Tai išskaitėme iš įvairiais metais pasirodžiusių jo publikacijų, kalbų minėjimuose, susitikimuose, skambėjusių kaip perspėjimas, kaip bandymas grąžinti prie Lietuvos širdies, kaip palinkėjimas. Filosofas Krescencijus Stoškus taikliai pavadino J.Marcinkevičių tautos genijumi (genius – gera dvasia lot.). Be jos žmogus, žinoma, gyventi gali, be jos gali išgyventi ir tauta, bet ją neigianti tauta, galimas daiktas, būtų išsižadanti savo ateities. Gerosios dvasios atspindžių juntame kone kiekviename poeto žodyje, kurių keletą, jau tapusių istorija, primename ir jums.
D. ŠEPETYTĖ
