Austrų menininkė Anja Westerfrolke savo projektą Vilniaus vizitiečių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje pavadino "Susitikimų vieta". Tačiau susitikti su bažnyčia, sovietmečiu paversta kalėjimu, ir dabar nėra paprasta.
Prieš porą metų vaikščiodama po Rasas, A.Westerfrolke atkreipė dėmesį į nuostabaus grožio statinį. Masyviame jo fone kyšojo kalėjimo stebykla. Vaizdas austrę suintrigavo: kodėl žmonės tokiu grožiu negali pasigėrėti iš arčiau?
Išniekinta šventovė.
Ir ji pamėgino. Mėgino dar ir dar kart, tačiau visada atrasdavo užrakintus vartus. Galų gale šiaip ne taip išsirūpinusi leidimą menininkė iš Linco atsidūrė bažnyčios šventoriuje ir buvo sukrėsta to, ką išvydo. Vėlyvojo baroko puošnumu ir nepakartojama istorija garsėjęs pastatas tik išore priminė ankstesnę savo paskirtį. Vidinis jo tūris buvo suskaldytas gelžbetoninių perdangų. Sovietiniais metais iškilusios naujos sienos, pertvaros be gailesčio ir nepataisomai užgožė bet kokią erdvės iliuziją.
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia pradėta statyti 1729-aisiais, baigta ir pašventinta 1756 metais. Jos architektūra - ypatinga. Tai vienintelė Romos katalikų šventovė Lietuvoje, pastatyta pagal graikiško kryžiaus formą. Šiek tiek anksčiau už bažnyčią šioje vietoje buvo įkurtas moterų vizitiečių vienuolynas. 1865-aisiais carinė valdžia jame įkurdino stačiatikių vienuoles, šalia stovėjusi keturkampė varpinė buvo nugriauta, vidaus ir išorės puošyba pakeista. Sovietiniais laikais bažnyčia išniekinta dar labiau. Keliuose jos aukštuose įsikūrė kalėjimo parduotuvė, kalinių klubas, dirbtuvės. Vienoje salėje kalinamieji net žaisdavo krepšinį. Iš pradžių kolonijoje buvo laikomi politiniai kaliniai, vėliau - kriminaliniai. Nuteistieji sukūrė dabar vienur kitur matomus apdailos elementus, vitražus, mėgėjiškai atkūrė keletą senųjų freskų. Originalioji bažnyčios puošyba tebeglūdi po storu tinko sluoksniu. Nepriklausomybės metais viršutiniame aukšte po didžiuoju kupolu buvo įrengtas maldos kambarys, pašventintas altorėlis. Aukoti mišių čia ateidavo pranciškonų vienuoliai. 2007-aisiais šventykla ir vienuolynas atiteko Vilniaus arkivyskupijai. Šiuo metu ansamblis avarinės būklės: yra sienos, trupa tinkas, vaikščioti jo teritorijoje - nesaugu.
Nori paklausti lietuvių
Iš pradžių A.Westerfrolke surengė meninę instaliaciją prie šventoriaus vartų. Ir tik šiemet, kaip "Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009" Vizualiųjų menų programos renginys, pradėtos organizuoti ekskursijos į bažnyčios vidų.
Menininkė prisiminė, kad aplinka - ir buvusi bažnyčia, ir buvęs kalėjimas - ją slėgė, todėl čia dirbdavo tik po porą valandų per dieną. Austrė sumanė visas išlikusiais originalias bažnyčios sienas ir plokštumas padengti restauratorių audeklu. Priglaudusi jį prie mūro, gaudavo savotišką atspaudą. Ji turėjusi statinio brėžinius, tad užstatytas jo angas, praėjimus taip pat pavaizduodavo audinyje. Taip menininkė pradėjo "siūti" bažnyčios drabužį - vėjyje plazdantį išsivadavimo iš pusantro amžiaus trukusio kalėjimo simbolį.
Menininkė, sumaniusi projektą "Susitikimų vieta", siekia, kad čia susitiktų menas ir istorija. "Apsilankę bažnyčioje jūs matote meninį vyksmą, tačiau galvojate apie istoriją. Kas šioje vietoje buvo ir kuo ji taps ateityje? Noriu pradėti diskusiją, atkreipti dėmesį į šį monumentą. Galų gale ne taip svarbu, kuo projektas baigsis. Svarbiausia, kad čia galėtų lankytis žmonės ir įsitikintų apgailėtina bažnyčios dalia. Ši bažnyčia - jūsų, lietuviai, istorija. Tad turite nuspręsti, ką su ja daryti", - kalbinta LŽ sakė A.Westerfrolke.
Mergelė Marija, sužinojusi, kad gimdys Dievo sūnų, aplankė šv. Elžbietą. Pasirėmus šiuo bibliniu pasakojimu, atskleidžiančiu moterišką solidarumą ir paramą, buvo sukurta vizitiečių vienuolija. Savo gretose vienuolės glaudė ne tik nekaltas mergeles - Jėzaus nuotakas, bet ir ligones, senoles, našles ir vienišas motinas. Vilniaus vizitės padėdavo miestiečiams, lankydavo juos. Taigi Linco menininkė, atskleisdama bažnyčios žaizdas, savitai pratęsė šių vienuolių misiją. Ji sako, kad drabužis išlaiko jį dėvinčio žmogaus kvapą, tampa jo tapatybės dalimi. Ji norinti "aprengti" bažnyčios interjerą, kad drabužis prisigertų jose gyvenusių žmonių - vizičių, stačiatikių vienuolių ir kalinių vizijų bei svajonių.
Arkivyskupija ilgai laikėsi nuomonės, kad bažnyčios teritorijoje žmonės nesilankytų. Tačiau menininkė iškovojo galimybę parodyti pastato vidų, aplinką ir meninio projekto eigą nedidelėms ekskursantų grupėms. Prieš patekdami į teritoriją, jie turi pasirašyti, kad buvo įspėti apie grėsmingą pastatų būklę ir prisiima atsakomybę nelaimės atveju.
Rugsėjį bažnyčioje austrė ketina surengti nuteistųjų meno darbų parodą, vėliau inicijuoti kūrybines dirbtuves kalinių žmonoms ir artimiesiems. Lapkričio 20 dieną čia įvyks šviesos ir medijų instaliacija "Šviesos istorijos".
Mindaugas KLUSAS
