Legendinio bitniko Jacko Kerouaco (Džeko Keruako, 1922–1969) „Kelyje. Originalus ritinys“ – „palūžusiosios“, arba, kaip vis labiau linkstama sakyti, „palaimintosios“ kartos, testamentu vadinamo romano pirmoji – necenzūruota ir skandalingoji – versija.
„Iš daugybės apie Kerouacą sukurtų mitų ir pasakojimų įspūdingiausia yra ritinio legenda. Vieną 1951 m. dieną, per radiją plyšojant bibopui, Jackas į rašomąją mašinėlę įdėjo ilgą trisdešimt šešių metrų popieriaus ritinį ir, įkvėpimą palaikydamas vien kava ir benzedrinu, improvizuodamas kaip džiazo muzikantas, be jokių skyrybos ženklų arba teksto padalijimų, kūrybinio šišo pagautas, parašė romaną, vėliau padariusį jį visos kartos balsu. Nuo pirmos iki paskutinės raidės pasakojimas apie kelią, džiazą, merginas, narkotikus, laisvę buvęs išstuksentas per tris beprotiškas savaites – nuo balandžio 2 d. iki 22 d., – o popierius ant grindų vyniojęsis kaip kelias per Ameriką.
<...>
Skirtingai negu 1957 m. romano, 1951 m. ritinio tekstas daug ilgesnis, neredaguotas ir necenzūruotas. Visi veikėjai vadinami tikrais, o ne pramanytais vardais. Kam patinka, galės pasimėgauti iki XX a. vidurio knygose draustais nešvankiais posakiais, leidėjų reikalavimu pašalintomis homoseksualiomis scenomis, sodomišku epizodu su L. A. viešnamio beždžione.
Ritinio tekste nėra neseniai išrasto „politinio korektiškumo“. Kerouacas dar nebuvo sumąstęs, kad keiktis, nešvankauti ir piktžodžiauti – pagirtina, o ką nors ne taip prasitarti apie „žydus, homoseksualus arba negrus“ – smerktina.“
