Teatro ir kino aktorė Ineta Stasiulytė nuo rudens su Deividu Meškausku suksis ant TV3 projekto „Šok su manimi 2" parketo. Eduardo Gimenezo, vieno žymiausių argentinietiško tango propaguotojų Lietuvoje, mylimoji sako, jog vyro namie neprašys išmokyti šokių judesių.
- Ar nesunku bus derinti darbą teatre ir šokių projekte?
- Kai teatre nebūna premjerinių spektaklių, derinti nesunku. Bet prieš premjeras tenka nuo ryto iki vakaro dalyvauti intensyviose repeticijose, tuomet sudėtinga rasti laiko papildomiems darbams. Todėl neįsivaizduoju, kaip rudenį visur spėsiu. Teks derinti naujo serialo filmavimus, šokius, ir dar dvi premjeros ant nosies.
- Esi sakiusi, kad kiekvienai veiklai turi rasti kokį nors pateisinimą. Tad, sakyk, kodėl sutikai dalyvauti daug jėgų ir laiko kainuosiančiame šokių projekte?
- Mano vienai draugei taip pat pasiūlė jame dalyvauti, tačiau ji atsisakė. Paklausiau, kodėl? Ji atsakė, kad pagailo laiko. Man tokia mintis net neatėjo į galvą. Šio pasiūlymo sulaukiau pačiu geriausiu laiku. Daug pažįstamų man dar prieš kvietimą į „Šok su manimi" sakydavo, kad dabar yra pats tinkamas amžius parodyti tai, ką galiu. Juk kai einu gatve, niekas nežino, ką galiu padaryti ir ko ne. O televizijos šokių projektas bus puiki galimybė tai parodyti. Taip pat išmokti ir naujų dalykų.
- Kurie galbūt pravers ir aktorystėje...
- Taip. Galų gale tai turėtų praversti ne tik man, bet ir Deividui. Bandau jį įtikinti pakeisti požiūrį į šokį - pradėti žiūrėti į judesį iš aktoriaus pusės. Tačiau ta tema kol kas jo neįtikinau - viskas kaip į sieną. (Juokiasi.) Manau, kad tai normalu. Šokių parteriams reikia išmokti kalbėtis viena kalba. Jausti vaidybą ir šokį žmogui, kuris ant parketo visada dėliojo tik techniką, bet nepripildė jos formomis, nėra taip paprasta. O aš manau, kad kiekvieną figūrą reikia įprasminti.
- Kai filmavotės Turkijoje „Aistrų pakrantėje", nutarėte kartu šokti projekte. Kurio idėja tai buvo?
- Deividas buvo atsisakęs dalyvauti šokių projekte jau daug kartų. Ir šįkart jau buvo apsisprendęs. Prieš išvažiuodama į Turkiją turėjau kitą partnerį, mes puikiai sutarėme, bet jam netikėtai pasiūlė projektą užsienyje. Prieš išvažiuodama į Turkiją rinkausi sau kitą šokių partnerį. Buvo „n" variantų, bet man vis netiko... Filmuojantis „Aistrų pakrantėje" aš net neįtariau, kad galėčiau šokti su Deividu. Puikiai suprantu, kodėl jis iš pradžių atsisakė dalyvauti projekte.
- Nes trečiąkart gali ir nebelaimėti?
- Baugina tokios masinės nuomonės. „Su Deividu šoksi? O, tai laimėsi arba „tikrai nelaimėsi, Deividas jau tiek kartų laimėjo"... Atsiprašau, bet ir aš dar esu! Ką, neturiu teisės siekti pergalės?
- Dar viena problema, su kuria jums, manau, teks susidurti - tai judviejų poravimas žiniasklaidoje...
- Tai jau prasidėjo...
- Ar tavo pietietiško kraujo turintis vyras Eduardas dėl to nepavyduliauja?
- Pavydui sukelti nebūtinai reikia žiniasklaidos. Vyras manęs pavydi net tada, kai į mane pasižiūri kitas vyras. (Juokiasi.)
- Tavo išrinktasis - vienas žymiausių argentinietiško tango propaguotojų Lietuvoje. Ar rengdamasi projektui sulauki pamokų ir iš jo?
- Jei gyveni su siuvėju, tai neprivalai taip pat idealiai mokėti siūti klosčių. (Juokiasi.) Aišku, per mūsų pažintį kabliukas buvo šokiai. Nes tuo metu aš taip pat dirbau su vienu šokių projektu. Tačiau niekada nesilankiau jo pamokose, neprašiau išmokyti šokių judesių. Galų gale tai yra jo darbas. Juk jis manęs neprašo pamokyti aktorinio, kai grįžtu iš darbo. (Juokiasi.)
- Tačiau tu visada pabrėždavai, kad šokis yra tavo svajonė. Netgi studijų laikais norėjai stoti ne į režisieriaus Rimo Tumino, bet į choreografės Anželikos Cholinos kursą...
- Aš nuo mažens turėjau prigimtinį lankstumą. Tėvai mane nuo ketverių metukų mokė šokti. Kartą į Lietuvą iš Rusijos atvyko baleto mokyklos meistrė ir, pastebėjusi mano lankstumą, pakvietė mokytis. Tačiau aš tėvams pasakiau, kad pas rusus nenoriu. (Juokiasi.)
Aišku, dabar galvočiau visai kitaip. Tačiau šokiai mano gyvenime visada būdavo šalia. Nors įstojau į aktorinį pas Tuminą, bet vis atsirasdavo papildomų projektėlių, susijusių su šokiais. Man judantys kūnai - labai gražu. Judesyje įžvelgiu daug prasmės, tai - išraiškos priemonė. Mėgstu žiūrėti į lauko kavinėje sėdinčius ir šnekančius žmones. Atrodo, kad jų kūno kalba piešia šokių judesius.
- Ar į projektą eini tiesiog smagiai praleisti laiko, ar su užmačia įveikti kalną ir ant jo įsmeigti vėliavėlę?
- Juokinga, bet aš tik neseniai suvokiau, jog dalyvausiu konkurse, kuriame bus konkurencija, komisijos nariai. Man tai tik dabar nušvito. (Juokiasi.) Tačiau aš kritikos nebijau. Atvirkščiai - ją dievinu. Ji yra viskas, ką gali pasiimti ir padaryti dar geriau.
Parengta pagal „Vakaro žinių" priedą „Geras!"
